Oh my god guys, you are so white. Don't you, like, have sun in your country? – buvo frazė, kurią išgirdome pačią pirmąją savo dieną Afrikoje. Auč. Bet kartu ir nežinau, ar gali egzistuoti geresnis paaiškinimas, kodėl čia nusprendžiau praleisti paskutinį žiemos mėnesį. Kai iš apsnūdusios žieminės Lietuvos esi numetamas tiesiai į Marakešo senamiestį, receptoriai nesupranta, kas vyksta.

Yra šalys, iš kurių grįžus, niekam nekyla klausimų, ko ten ieškojai. Ir yra tos kitos. Pavyzdžiui, tokios, kurių pavadinimai baigiasi raidėmis „-stanas“. Ką žinau apie jas? Kazachstanas lygtai didelis, Afganistanas lygtai pavojingas, o Tadžikistanas išvis skamba kaip daugiabučių rajonas kažkur Šiauliuose. Tai, matyt, irgi nėra baisiai saugus. Žodžiu, Centrinė Azija man visad buvo pilkoji žemėlapio zona.

Yra šalis, kuri per pandemiją apsimetė, kad nieko tokio čia nenutiko ir taip netyčia tapo viena patraukliausių pabėgimo stotelių pasaulyje. Problemų vietiniai mato mažai, visokie ten testai niekam neįdomūs, o vanduo amžinai žydras. Žodžiu, labai sunku sugalvoti, kodėl į Meksiką keliauti jums nereikėtų.

Po 19 valandų kelionės pagaliau nusileidau į karantinuotame Vilniuje. Vietoj pavardžių lapus laikančių taksistų sutikus tik baltais skafandrais pasipuošusius gydytojus pasidarė aišku, kad kelionių suvokimas nuo šiol apsivers žemyn galva.

Sukiojant gaublį ir ieškant, kur dar galima netoliese pasislėpti nuo rudens, akis vis užkliūdavo už dar neaplankytos (beveik) Balkanų dalies – Juodosios jūros pakrantės. Turkiją su Bulgarija žinau tik kaip neypatingai kūrybingų atostogautojų vietas, Rumunijoj lygtai gyvena Drakula, o Moldova skamba kaip kažkas iš senelio pasakojimų apie armiją. Ant popieriaus skamba gal ir neįspūdingai, bet, kaip išsiaiškinau pernai, Balkanuose gi blogai būti negali. Ar gali?

Nors kartais to priežastis paaiškinti ir sunkoka, tačiau man iš kiekvienos kelionės visada norisi parsivežti netradicinį įspūdį. Su pilimis ir bažnyčiomis kaip ir viskas būtų gerai, tačiau yra riba, kiek smailų pastatų gali pamatyti, kol jie ims atrodyti vienas už kitą nuobodesni. Kai informacijos apie vietoves pradedi ieškoti už „Tripadvisor“ ir pirmojo „Google“ puslapio ribų, gali rasti tokių nuostabių keistenybių kaip šios traukinių kapinės vos už kelių kilometrų nuo Salonikų.

Balkanų tripas kaip ir į pabaigą, liko paskutinis neapibrėžtas gabalas Serbijos. Vairuoti paskutinėmis dienomis baisiai daug nesinori, todėl galvojam, kur daryti stoteles. Belgradas – kaip ir sostinė, bet tolokai, Novi Sad – internetai sako, kad gražu, bet irgi 400 km iš preliminaraus maršruto. Niš atrodo kaip nemažas kleckas žemėlapyje, trečias pagal dydį šalies miestas, ir visai pakeliui. Neblogai.

Vakare atvažiuoji į kažkokią keistą sostinę iš 100 tūkstančių žmonių. Eini nusipirkti jogurto pusryčiams, galvodamas, kad rytoj reikia atsikelti anksčiau ir bėgti kur nors į kalnus, nes nieko gero čia nebus. Gatvėje per kelis šimtus metrų išgirsti skanduojančia minią. Geriau apsidairęs supranti, kad visos kavinės ir parduotuvės miesto centre uždarytos, vietiniai vaikšto palei laikinas užkardas ir zombiškai juda viena kryptimi.

​Vienas populiariausių klausimų kalbant niekus su žmonėmis, su kuriais iš tikrųjų nelabai yra apie ką kalbėti – „O kokia gražiausia vieta, kur esi buvęs?“. Lyg ir svaičioji kažką apie Norvegijos fjordus ar Islandijos geizerius, bet gerai supranti, kad tas grožis yra labai subjektyvus reikalas ir į šį klausimą taip paprastai atsakyti nepavyks. Pastaroji kelionė į Gruziją tos grožio sąvokos paieškų nepalengvino, tačiau leido atrasti vietą, kurią drąsiai galiu statyti į priešingą pusę – baisiausiųjų topo viršūnę.

Jeigu atvirai, ar galėtum žemėlapyje parodyti Iraną? Aš negalėjau. Tai skamba kaip viena iš tų keistų šalių Vidurio Rytuose, apsuptų daugybės mitų, legendų ir piktų kaimynų. Kai aplinkiniams nedrąsiai prasitari, kad nusipirkai bilietus ten, dažniau sulauki skeptiškų klausimų „kokį velnią tu ten veiksi?“ ir kelių dešimčių pokštų apie terorizmą, sprogimus, pagrobimus ir kitus malonius reikalus. Negana to, Irano viza pase gali sukelti problemų ateities kelionėse, tad grūdant į kuprinę daiktus, lygiai taip pat į galvą lenda ir keistos mintys. Bet gal negali būti taip blogai? Ar gali?

Prieš kelionę į Bosniją ir Hercegoviną apie šalį nežinojau praktiškai nieko. Ir tai nėra pasigyrimas savo beprotišku laukiniu spontaniškumu, tiesiog bandydamas ieškoti informacijos apie šią šalį lietuviškai, atsitrenki į sieną jau trečiajame Gūglo puslapyje, Lietuvos ambasados ji neturi ir šiaip ten niekas nėra buvęs, tai nepadeda net supermama.lt. Ir boy oh boy, neegzistuojantys lūkesčiai buvo viršyti.

Islandija dažnai patenka į svajonių šalių sąrašus – didžiąja dalimi turbūt dėl savo nepasiekiamumo ir egzotiško atšiaurumo mitų. Juk kas iš tų svajonių, kurios išsipildo? Bėda tik ta, kad dabar ten nuvykti ypatingai lengva – vos 4 valandos skrydžio iš VNO, o nuo rudens šią kryptį atidaro ir pigusis Wizzair. Visgi patogumas jokiu būdu nemažina magijos, kurią galima ten pajusti.

Kai pasakai žmonėms, kad važiuoji atostogauti į Makedoniją, jų akys kiek prisimerkia. Kadangi prieš dvi savaites pats tai sužinojai, užtikrintai atsakai: „čia prie Graikijos“. Kai tie žmonės paklausia, kodėl būtent Makedonija, nerišliai murmi kažką apie neįprastų kelionių krypčių žavesį ir Balkanų egzotiką (kad ir kas tai būtų). Grįžęs apsižiūri, kad ne tiek daug ir apsimelavai.

Man labai patinka, kai žmonės rašo. Apie geležinkelio bėgius, senus kompiuterius ar olandiškų klumpių gamybą, nesvarbu. Jūs tik parašykit padoriai ir perskaitysiu. Dienai tapęs diktatoriumi, turbūt visiems liepčiau susikurti po blog’ą ir reguliariai jame ką nors parašyti. Fetišas gal ir keistas, bet viskas dėl to, kad rašymas iš esmės yra galvojimas, o už galvojimą gražesnių veiklų žmogus nedaug teišrado.

Šį kartą pasikalbėkim ne apie keliones ar fotografiją, o kur kas žemiškesniu klausimu – apie darbą. Tiksliau, tokio dalyko neturėjimą. 2018-ųjų vasarą priėmiau pakankamai keistą sprendimą išeiti iš darbo, o vėliau ir dar keistesnį – jo taip ir nesusirasti. Kadangi vis dar esu gyvas, sotus ir guvus, užbaigti pirmieji pilni metai be pastovaus darbo yra nebloga proga atsisukti ir pažiūrėti, ką iš tokio eksperimento galima išmokti.

Trumpai tariant, socialiniai tinklai, kai jų nemaitini doleriais, nebėra ypačiai tinkama erdvė tokio turinio kaip maniškis sklaidai ir sekimui. Kadangi dolerių man gaila, imuosi senų gerų metodu ir pradedu rašyti naujienlaiškį. Po metų gal tiesiog pradėsiu rankraščius siųsti per Lietuvos paštą, kas ten žino. Kviečiu užsiprenumeruoti šį reikalą parduodant sielą formoje apačioje ir jau artimiausiu metu atsiųsiu priminimą apie naują tekstą iš keisto pasibastymo po Rytų Europą. Pažadu jūsų dėžutės neužversti niekais.

​Supratau, kad nefotografavau. Ne, normaliuoju fotoaparatu prišaudžiau šimtus nuotraukų, kurias žinau, kad po poros savaičių sutvarkysiu, ir čia viskas tvarkoje. Bėda ta, kad nieko nenufotografavau telefonu, todėl ir neturėjau, ką įdėti į socialinį tinklą. Ne po pusės mėnesio. Šiandien. Dabar. Čia.

Paskutiniu metu sulaukiu nemažai klausimų, kokį fotoaparatą rinktis. Dėkoju už pasitikėjimą priimant šį atsakingą sprendimą ir tuo pat metu apgailestauju, kad negaliu pateikti paprasto ir konkretaus atsakymo, nors jūs, neraliuoti tinginiai, turbūt tikitės, kad pasakysiu, jog kažkoks Canikony D30A yra pats geriausias. Gaila, tačiau fototechnikos pasaulyje (kaip turbūt ir visame likusiame) pačių pačiausiųjų nebūna, tad viskas, ką galiu padaryti, tai pateikti gaires, kurios padės surasti patį geriausią fotoaparatą jums.

Savaitgalį su draugais sėdėdami prie Raudondvario dvaro matėme, kaip per pusvalandį prieš akis paskubomis buvo atkaltos dvi povestuvinės fotosesijos. Nekreipiant per daug dėmesio į tai, kad didžiausias tų sesijų skirtumas buvo tas, kad vienas bičas šaudė Canon‘u, o kitas Nikon‘u, labiausiai į akis krito nuotaika. Čia, like, svarbiausia jūsų gyvenimo diena, o jūs mokate kažkam, kas nepatenkintu tonu aiškina, kad „greitai gretai čia, 10 minučių liko“, o kai iš kažko juokiatės su būsimu gyvenimo partneriu, fotografas iššauna „ei, dirbam dirbam“, suprask, baik čia džiaugtis ir apsimesk, kad ilgesingai žiūri i toli.

Į Devilstone nuvažiuoti planuoju jau kokį penkmetį, bet vis randu būdų nusimuilinti kitais darbais, blogu oru ar savo gimtadieniu. Festivaliui praėjus, dažniausiai žiūriu kitų padarytas nuotraukas ir graužiuosi, kaip daug praleidau. Užteks, šiemet kemšu fotiką į kuprinę, traukiu iš spintos paauglinę juodą maikę su grupės logotipu, į kurią nebelabai telpu, ir važiuoju į Anykščius gaudyti velnių.

Prieš porą savaičių slampinėjau Bratislavoje, kuri, mano nusivylimui, visai neprimena to „Eurotrip“ filmo (ir reikalai tik blogės, nes miestas intensyviai gražėja), ir jau antrą dieną pradėjo darytis nuobodu. Paprasčiausias sprendimas – poros valandų kelionė į visai šalia esančią Vieną. Jokio konkretaus plano neturėjau: turistiškas pusdienis su šniceliu, dideli namai, viena kita pilis ir vakarop grįžtu į Slovakiją. Pasirodo, tądien virš Vienos kybojo vaivorykštė ir ji turėjo paruošusi staigmenų.

Kaunas Jazz labiausiai yra šventė. Kartais gal nepakankamai įvertinama ir priimama kaip natūrali kasmetinė duotybė, sutampanti su išsigelbėjimu iš žiemos. Kartais gal pamirštant, kad tokie svečiai kaip Dianne Reeves yra apskritai vienintelė galimybė Lietuvoje pamatyti žmogų, ant lentynos turintį 5 Grammy apdovanojimus. Kartais gal nepakankamai plojant žiūrint į atlikėją, kurio albumas pasiekia civilizuotų šalių chartų viršūnes (Gregory Porter). Bet Kaunas Jazz yra šventė, kurioje reikia apsilankyti. Gal net su kaklaraiščiu.