Yra šalys, iš kurių grįžus, niekam nekyla klausimų, ko ten ieškojai. Ir yra tos kitos. Pavyzdžiui, tokios, kurių pavadinimai baigiasi raidėmis „-stanas“. Ką žinau apie jas? Kazachstanas lygtai didelis, Afganistanas lygtai pavojingas, o Tadžikistanas išvis skamba kaip daugiabučių rajonas kažkur Šiauliuose. Tai, matyt, irgi nėra baisiai saugus. Žodžiu, Centrinė Azija man visad buvo pilkoji žemėlapio zona.
Uzbekistanas pasirodė kaip gera proga palopyti geografines spragas ir pabandyti suprasti, koks vis tik yra Europai dydžiu prilygstantis kraštas, apie kurį niekas nekalba. O kai Stambule pamačiau šimtą uzbekų, į lėktuvą grūdančių maksiminius plastiko maišus, supratau, kad bus įdomu.
Naujojo Uzbekistano svajonė
Prie plastikinių maišų dar grįšiu, bet pirmiausia – oficialioji dalis. Šiaip Uzbekistano istorija graži, didinga ir skaičiuojanti tūkstančius metų. Kažkada per jį ėjo Šilko kelias, o Samarkandas apskritai buvo architektūros, mokslo, kultūros ir ekonomikos lopšys bei vienas svarbiausių XV a. miestų pasaulyje.
Okupacijų ir karų vėliau sekė begalė, bet ryškiausią bruožą čia paliko viena liūdna sąjunga, kurios dalimi buvome ir mes, lietuviai. Tai lėmė, kad šiandien Uzbekistantas yra tokia keista vieta, kurioje ryškiausiai susiduria dvi visiškai skirtingos kultūros ir mėlyngalvės mečetės fone tyliai rūdijanti rusiška Lada yra kasdienis vaizdas.
Praėjo trys nepriklausomybės dešimtmečiai ir šiandien Uzbekistanas į viešumą bando paleisti atnaujintą savo versiją. Po 26 metų vienvaldystės, kadenciją pradeda modernus antrasis prezidentas, Taškente kyla dangoraižiai, užsienio ryšiai mezgasi, turizmas leidžia daigus, o reikalavimai vizoms nyksta. Per COVID jie net pažadėjo 2000$ kompensaciją susirgusiems, o pačią ligą sustabdė vos per kelis mėnesius.
Ant popieriaus visa ši Uzbekistano ambicija, aišku, skamba gražiai, bet jos išpildymas… na, palieka mažą šypseną ir kur kas didesnę abejonę.
Kelionė laiku ir kiaulių kojos
Nusileidęs Taškente ir iš tolo pamatęs brutalistinį „Hotel Uzbekistan“ siluetą greitai supranti, kad tikrųjų revoliucijų čia dar teks šiek tiek palaukti.
Vaikštant neadekvataus pločio sostinės gatvėmis čia nuolat lydi jausmas, kad viskas kažkur jau matyta. Tokios vietos kaip, pavyzdžiui, Chorsu bazaaras išvis nusprendė ignoruoti laiko tėkmę ir išliko nepaliestas evoliucijos – žiurstuotos tetos ant prekystalių dėlioja pabalusias kiaulių kanopas, kurios kelia prisiminimus iš mano apsilankymų Kupiškio turguje devymkažkelintais. Skirtumas tik tas, kad iš nuobodulio pardavėjai dabar brauko feisbuką, o pinigus sveria ant skaitmeninių svarstyklių, nes tuose milijonuose somų susigaudyti rankomis tiesiog per daug vargo. Doram vakariečiui toks palikimas tarsi galėtų būti egzotika, bet kai esi vakarietis tik taip pusiau, šis vaizdas labiau pasiunčia ne į egzotišką šalį, o keliolika metų atgal.
Pirmos dienos aptriušusiame Taškente priverčia kiek sudvejoti kelionės pasirinkimais, bet ei, gi ir Romos koliziejaus ar Pompėjos griuvėsių žiūrėti važiuojam ne dėl jų beprotiško modernumo.
Begalinės dykumos ir naktiniai traukiniai
Kalbant apie Europą, čia esame išlepinti visokių ispanijų ir italijų, kur kas tris žingsnius gali traukti kamerą ir durti ją į įspūdingą vaizdą. Ne Centrinėje Azijoje. Praktiškai visos regiono šalys karaliauja rečiausiai apgyvendintų šalių topuose ir dėl įdomesnio objekto čia reikia padirbėti. Taip ir Uzbekistane – didžioji dalis šalies yra tiesiog tuščia dykynė, kurioje išdygo viena kita oazė, kažkada tarnavusi kaip stotelė kupranugarių vilkstinėms.
Gerai, kad kupranugarius galiausiai pakeitė gana išvystytas traukinių tinklas, o tokiems jau turiu silpnybę. Prisipažinsiu, kad seniai svajoju per visą rusiją besidriekiančiu Transsibiro geležinkeliu nusibelsti kur nors iki Kinijos pakraščio. Aišku, dabar tokią kelionę tenka atidėti neapibrėžtam laikui, kol ta Z šalis išsiblaivys. Gali užtrukti. Bet Uzbekistanas siūlo neblogų alternatyvų – pavyzdžiui, per 15 valandų sovietiniu traukiniu iš Taškento pasiekti istorinę Chivą. Važiuojam. Kilimais padailinta kupė, dūmais aprūkę samovarai, kyšio kaulijantis konduktorius ir vagonas-restoranas su dviem bomžpakiais bei trimis degtinės buteliais asortimente garantuoja visiškai autentišką patirtį.
O maršruto gale laukė ir vienas pagrindinių mūsų kelionės tikslų – vieta, kuri neretai yra pavadinama viena didžiausių gamtinių katastrofų žemėje – Aralo jūra.
Jūra, kuri nebeegzistuoja
Pasiekę Chivą, sėdom į bičo vardu Heraklis vairuojamą mašiną ir pasileidom ne ką mažiau katastrofišku keliu į Karakalpakstano respubliką – ieškoti jūros, kurios nebėra.
Dingusios jūros istorija vėl rodo pirštais į kaimyną iš Rytų. Kažkada sovietai sugalvojo, kad reikia į Aralo jūrą įtekančių upių vandenį nukreipti laukų drėkinimui. Kukurūzams, ar ką jie ten mėgo auginti. Galiausiai gavosi taip, kad daugiau nei 90% vandens dingo ir vieta, kažkada vadinta jūra, dabar tapo Aralkum dykuma. Jūra – dykuma. Na, supratot.
Toldamas vanduo iš vietinių miestelių kartu nusinešė visą žvejybos industriją, kartu sugriaudamas vietinių gyvenimą, kuris didžiąja dalimi ir buvo paremtas jūra. Šiandien mėtosi čia tik apleistų laivų likučiai ir kopos, kurias perlipi ir… nerandi nieko. Na, nebent pasiseka ir pataikai kiekvieną pavasarį ten organizuojamą į techno reivą „Stihia“.
Barškant atgal iš sausojo pajūrio pagalvojau, kad apleista jūra kartu yra ir nebloga alegorija likusiai Uzbekistano istorijai. Kažkada ši teritorija buvo svarbus regiono taškas su dideliu potencialu, bet autoritarizmas, kvestionuotini valdžios sprendimai ir korupcija padarė tokią žalą, kurios atstatymui prireiks ilgų dešimtmečių. Čia jei kažkas turės intereso tuo atstatymu užsiimti.
Vargas, skurdas ir Lietuva
Turiu paburbėti, kad vienas nykesnių klausimų, kurį įmanoma užduoti iš kelionės grįžusiam žmogui yra „O tai kiek kainavo?“. Čia panašiai kaip fotografo klausti, kokiu fotoaparatu padarė tą nuotrauką, nu nes labai jau gerai gavosi.
Vis tik, keliaujant per Uzbekistaną ir delnuose trinant vietinius milijonus, ekonomikos temos išvengti sunkoka. Nuo sutrešusių trobelių klajokliškuose kaimuose iki palaidų laiptų plytelių pagrindinėse miestų aikštėse, viskas baksnoja pirštu į kiaurą biudžetą. Skaičiuojant vienai galvai tenkantį BVP, Uzbekistanas tik per plauką aplenkė Kiribatį ir užėmė garbingą 171-ąją vietą pasaulyje.
Vakarietiškai galvai sunkiai pavyksta suvokti, kaip kažkam gali apsimokėti vežti tave išilgai du milijonus žmonių talpinančią sostinę už 83 europietiškus centus. O gyvenimas toli nuo miestų nutolusiose stepėse dar tamsesnis.
O kaip dažniausiai nutinka, kuo piniginėje tuščiau, tuo didžiuotis prabangos trupiniais norisi labiau. Gucci, Armani ir Prada čia pamatysi ant kiekvieno save gerbiančio jaunuolio, o ant pigaus bevardžio automobilio išdidžiai kabės prilipintas Mercedes vairas. Bet visiška statuso viršūnė Uzbekistane – šypsena iš tikro aukso, kurią yra įsistatęs praktiškai kas antras save gerbiantis turgaus komersantas. Kas dabar yra OG?
Visas tas baisingas rūpestis įsivaizduojamu statusu, aišku, kelia šypseną, bet nejučiomis kartu priverčia ir lyginti šią šalį su Lietuva, kurios istorijoje yra nemažai bendrų taškų.
Kai kas nors pasako „ai, čia tik mūsų Lietuvoj taip gali būti“, norisi tam žmogui duoti lengvą antausį. Dažniausiai tai pats paprasčiausias būdas visiems parodyti, kad už savo tvoros nelabai ką ir matęs esi. O šleivasis Uzbekistanas yra geras pavyzdys, kaip mes Lietuvoje puikiai tvarkomės, nors nepriklausomybės etapą pradėjome tuo pat metu.
Nors esu gimęs jau po sovietmečio lūžio, bet pamenu daugelį atributų – panišką saugos diržų fobiją, dvacoko grūdimą į kišenę už paslaugą, šiukšlių metimą pro automobilio langą, administracinį čepsėjimą ir dūsavimą. Uzbekistanas visa tai dar turi, o mes jau sukame galvą, kur gauti sojų latę be kofeino.
Šviesioji (ne)progreso pusė
Žinoma, auganti ekonomika bei progresas yra šviesa ir kelias į geresnį rytojų. Bet noriu surizikuoti nuskambėti kaip dūsaujantis senolis – yra ir dalykų, kur su progresu pametame. Pavyzdžiui, imam labai rimtai žiūrėti į pasaulį. Kai reikia nukeliauti nuo vieno miesto iki kito, puolam siųstis programėles, skaityti apžvalgas, ir sutartu laiku jau laukti vairuotojo įsijungus GPS lokaciją, kad tik išlindus iš požeminės perėjos ginkdie neatsirastume netinkamoje gatvės pusėje.
Uzbekistane tiesiog pabaksnoji pirštu atsitiktiniam žmogui į žemėlapį ir žiūrėk jau baltas Chevy veža tave į už 300 km esantį miestą. Išlipdamas pasakai „Rahmad, brat“ ir tiek. Važiuodami su Ruslanu apžiūrėti Bukharos apylinkių tiesiog pričiupom kelis nepažįstamus vaikus, grįžtančius per kalną iš mokyklos ir pristatėm juos į namus. Tarsi žmogiška ir normalu, bet vakarų pasaulyje jau sunkiai įsivaizduojama. Ir tokių komplikuotos kasdienybės pavyzdžių čia randi kiekviename žingsnyje.
Šalis, kurią sunku rekomenduoti, bet verta aplankyti
Kai pasakai „Uzbekistanas“, daugelis turbūt įsivaizduoja asilus gatvėse, pakiužusias stepių lūšnas, arklienos plovą ir begalines lygumas. Kaip ir negali pykti, nes taip ir yra. Bet Uzbekistane taip pat gali rasti snieguotą ir brangų slidinėjimo kurortą, kalnų žygius arkliais, Samarkando architektūros perlus, ilgiausias arbatos ceremonijas, nuoširdžius žmones ir pačias stilingiausias mano matytas močiutes.
Taip, tai nėra viena šalis, kurią negalvodamas rekomenduotum draugui, ieškančiam instagramiškos kelionės. Bet ką ji tikrai turi, tai jausmą, kad atradai kažką naujo. O moderniame keliavime šis jausmas darosi ypač retas. Kad ir kur keltum koją, atrodo, kad visas pasaulis jau čia buvo prieš tave. Jei nori šiek tiek pasijusti mažuoju Vasku Da Gama – Uzbekistanas gali būti tapti ta vieta.
Vieta, kur galimai būsi vienintelis Vakarų turistas mieste, prabilus angliškai vietiniai kukliai nusuks akis, nors tą kalbą moka visai neblogai, o rūstaus veido policininkas tik prieis pasidaryti griežto selfio.
