Yra šalis, kuri per pandemiją apsimetė, kad nieko tokio čia nenutiko ir taip netyčia tapo viena patraukliausių pabėgimo stotelių pasaulyje. Problemų vietiniai mato mažai, visokie ten testai niekam neįdomūs, o vanduo amžinai žydras. Žodžiu, labai sunku sugalvoti, kodėl į Meksiką keliauti jums nereikėtų.
Aišku, nusprendus kelionių celibatą nutraukti čia, kas nors būtinai riktels, kad mane pagrobs kartelis, nuplaus cunamio banga, o korumpuota policija atims paskutinius naivaus gringo pesus. O grįžom tik labiau įdegę, šiek tiek prasisagstę marškinių sagas ir eilinį kartą supratę, kad pavojingiausiai pasaulis atrodo tada, kai neišeini už savo kiemo tvoros.
Pasirodo, kelionės yra įgūdis
Kad ir kaip mėgčiau trainiotis po svetimas šalis, į tolimesnį užsienį išsiruošti po pusantrų metų pertraukos lengva nebuvo. Penkių daiktų sudėjimas į kuprinę ištįso iki kelias valandas trunkančios procesijos, paskutinę dieną pilvą graužė iracionalus nerimas, o vieną vakarą net kilo šventvagiška mintis: „O gal visgi dabar nėra geriausias metas belstis į kitą žemyną?“.
Jausmas kažkuo primena pirmąsias gyvenimo išvykas į užsienį. Prieš dviejų valandų skrydį perskaitydavau visus susijusius Makaliaus straipsnius, o savaitei daiktų susikraudavau tiek, kad tekdavo vakuuminiais maišais iš vilnonių megztinių išsiurbinėti orą. Maža ką, gali liepą Ispanija ir atvėsti. Bet tik pasijuoki iš savęs ir vyniodamas kojines į gniutulą supranti – kylančios dvejonės yra pats geriausias ženklas, kad viskas, jau reikia.
Neapčiuopiamas Meksikos dydis ir kontrastai
Tik kirtus Atlantą ir ant pasiskolinto Chervolet kapoto pradėjus braižyti kelionės maršrutą, atėjo tikrasis suvokimas apie šalies dydį. Taip, apsukęs salą ratu gali kažką svaičioti apie Islandiją ar po trečio vizito įsivaizduoti, kad žinai, apie ką yra ta apdainuota Balkanų dvasia. Bet Meksika per keliolika dienų? Imposible, señor.
Aiškaus vaizdo susidaryti nepadeda ir meksikietiška įspūdžių patranka. Ieškai kalnų? Turim. O gal dykumos? Bus. Džiunglių? Aha. Piramidžių? Pilni kampai. O gal dar kokį miestą? Turim didžiausią šiąpus gaublio. Nori vandenyno? Imk du. O idealių paplūdimių? Milijoną kilometrų. Trigubai daugiau vaisių rūšių nei žinai jų pavadinimų? Laisvai. Spalvotų gyvačių ir delno dydžio vorų po kojomis? Ne, ačiū, bet imk vis tiek.
Galiausiai nuvažiavęs tuos niekingus kelis tūkstančius kilometrų supranti, kad Meksika sunkiai telpa į rėmus ar kategorijas – čia greičiau didelė ir spalvota piñata, kur niekad iki galo nežinai, ką rasi prakrapštęs jos paviršių. Per tankias ir drėgnas džiunglės išraižyti drėgni kalnų serpantinai priverčia pasijusti esant Pietryčių Azijoje. Nesibaigiantys platūs keliai, kur karaliauja įspūdingi sunkvežimiai ir jų vairuotojų moteliai, kažkuo primena tik filmuose matytas Jungtines Amerikos Valstijas. Džiunglėse paslėpti griuvėsiai byloja apie prieš kelis tūkstančius metų virusį majų ir actekų gyvenimą, o kolonijinių miestų katedrų stogai neišvengiamai byloja apie Ispaniją, kuri tą gyvenimą sujaukė.
Bandyti sulyginti Meksiką su kažkuo – bergždžia, bet nuojauta sako, kad tie kontrastai ir įvairialypiškumas būtent ir yra tikrasis šalies veidas.
Niekur tas tavo rytojus nepabėgs
Neapsimesiu, kad turiu imunitetą stereotipams – važiuodamas į Meksiką tikėjausi surasti nuodėmių šalį: išgirsti dūžtančius stiklus, užuosti degančias padangas, pamatyti didelius ginklus, pusnuoges latinas ir plyštančius kokaino maišus. O radau tik padorų ir ramų kraštą su niekur neskubančiu gyvenimu. Ir tas požiūris padeda šiek atpalaiduoti įtemptą pilvą, nusipirkti gėlėtus marškinius ir per vieną skylę atlaisvinti kelnių diržą. Tacos, aišku, kesinasi ir į antrąją.
Nepopuliaraus miesto gatvės pačios siurbia į gyvenimą – rožinio „vabalo“ vairuotojas pamos ranka, mėsininkas kažkodėl parodys šviežiai sumaltą faršą, žvejys ištrauks iš maišo dar gyvą aštuonkojį, o kažkas tiesiog paklaus, iš kur esi, ir šyptels, apsimesdamas, kad suprato. Aišku, tavo porą dešimtmečių gludinta anglų kalba čia niekam neįdomi nebus. Bet problemų su dvylika ispaniškų žodžių irgi nelabai kils, nes kontaktas su vietiniais puikiai mezgasi ir visai be jų, o tokia žmogiška gyvybė nugriauna atsivežtus barjerus.
Švelniai aptriušę ir mažiau savimi susirūpinę žmonės nekelia spaudimo atrodyti kažkaip, todėl jau antrą dieną supranti, kad šukuotis šįryt visai nebuvo nebūtina. Pasaulinius kokakolos suvartojimo rekordus mušantys kūnai neatrodo susidomėję dietomis ar sporto klubais, o brangius barbershopus puikiai pakeičia šlapių plaukų efekto želė. Maksimalios fiksacijos.
Tas požiūris galioja ne tik išvaizdoje – nelabai kam čia reikia ir to tavo performanso, leano ar adžailo. Nors meksikiečiai giriasi, kad dirba daugiausiai valandų pasaulyje, kyla viena kita abejonė dėl to darbo efektyvumo. Mašinos pažiūrėtojas, vėliavos pamojuotojas, dviejų metrų palydėtojas ar dulkių nubraukėjas čia – visiškai garbingos profesijos, vertos pilno etato.
Eismas gatvėse čia irgi gerokai labiau paremtas žvilgsniais į akis ir savitarpio pasitikėjimu nei kažkokiais ten niekingais ženklais, taisyklėmis ar šviesoforų spalvomis. Pačios mašinos dažnai suklijuotos iš keturių skirtingų modelių, o jų elektros laidus sujungė pusgirtis kaimynas, supainiojęs ilgąsias šviesas su posūkio signalu. Ir nieko.
Iš pradžių į tokį chaosą žiūri su ironiška visažinio šypsena, bet ilgainiui supranti, kad kartu jis padeda šiek tiek atitrūkti nuo vakarietiškos hiperefektyvumo kultūros. Pasirodo, laimingam gyvenimui visai nebūtini podcastai apie maksimalų našumą, klausomi dvigubu greičiu, nuolatinis tobulėjimas ir tos septynios saviugdos knygos per mėnesį, išklausytos bėgant ultramaratoną atbulam. Meksika sako „¡Tranquilo, amigo!“ – niekur tas tavo rytojus nepabėgs – ir su ja labai sunku ginčytis.
Meksika turi vieną keistą bėdą – mus
Maža paslaptis, kad Meksikoje gerai – tuo kasmet įsitikina apie 100 milijonų turistų. Didžioji dalis jų suteka į Jukatano pusiasalį ir taip savo doleriais regione diktuoja naujas taisykles. Šalis ir taip turi vieną didžiausių ekonominių atskirčių pasaulyje, bet čia viskas dar labiau susijaukia. Kankune siaučia pilvoti amerikiečiai, o Tulumą į karščiausių pasaulio vietų sąrašą visai neseniai atvedė kelionių blogeriai ir nuo Tailando jau pavargę influenceriai.
Tuo pat metu vos per dešimt valandų nuo čia gali pasiekti vargingiausią Meksikos regioną Chiapas, kur žmonės mėnesį išgyvena iš šimtinės ir pagrindinis ekonomikos variklis ten, atrodo, yra kramtoškės pardavinėjimas pravažiuojantiems. Iš tiesų nereikia ir kitos valstijos – dažnai viename turistinio miesto gale rasi restoraną su vakariene už šimtą dolerių, o už kilometro atsitrenksi į skurdą ir basus vaikus, kurie į tą restoraną niekada neišgalės nueiti.
Ir tas laisvumas, apie kurį kalbėjau anksčiau, čia po truputį tirpsta, nes idealiai nerūpestingoms vakarų turisto atostogoms, pasirodo, reikia fantastiškai daug rūpesčio, pilno makiažo ir įtempto bicepso. Vietiniai savo ruožtu tokiomis progomis naudojasi. Asmeninė erdvė išnyksta ir tenka egiptietiškai vaikyti po ratais krintančius įkyrius visko siūlytojus ir šešiamečius kaulytojus. Taip viena ranka tarsi metame į Meksiką savo pinigus, o kita pasiimame vietinio gyvenimo principus.
Spalvingai vienodas keliautojo gyvenimas
Kartu su turistų srautu atvirukiškose pakrantėse atsiranda ir naujos temos: veganiškas maistas, mandalų tatuiruotės, sapnų gaudyklės, septynių rūšių pienas, gamtai draugiškos gertuvės ir joga kylant saulei. Visa ši unikali minties pilnatvė, aišku, atrandama tik brangiame kurorte ant vandenyno krašto.
Užsukus į turistinį miestą ir slampinėjant ten rytais, kol per garsūs, per girti ir per turtingi amerikiečiai dar miegodavo, nejučia pagalvodavau, kad į šį Meksikos kampą šiek pavėlavau. Tokios vietos kaip Tulumas ar Holbošas prieš dešimtmetį, ko gero, buvo vienos idiliškiausių žemėje, bet šiandien vietinį gyvenimą ten užgožia turistinių poreikių tenkinimas.
Nesupraskit neteisingai. Negaila man nei kad auksinis jaunimas po palmėmis ieško nušvitimo, nei kad vietiniai nerangiai stengiasi iš jų nugręžti paskutinį centą. Liūdna tik tai, kad pakrančių gyvenimas šiek tiek atspindi tai, apie ką yra dažna kelionė 2021 m. – pirmiausia ne apie patyrimą, o jo kūrimą ir transliavimą. Į save atsuktą kamerą, atsikartojančias clickbaitines antraštes, banalius drono kadrus užaštrintomis spalvomis ir baisingai mažą susidomėjimą likusia aplinka. Gera žinia ta, kad dažnam turistui toli nuo kurorto važiuoti nesinori, o neatrastosios Meksikos ploto užteks visiems.
Gerokai daugiau nei paplūdimiai ir margaritos
Aišku, keistoka būtų tvirtinti, kad važiuojant į šalį, turinčią vieną įspūdingiausių žmogžudysčių statistikų pasaulyje, viskas bus gerai. Bet net ir riedant per įtartinus rajonus su turistiška kepurę čia dažniau sulaukiau šypsenos ir mojamos rankos nei pikto žvilgsnio. Žmonės kalba, kad gyvenimas JAV pasienyje šiek tiek kitoks, bet čia jau kita kelionė kitai dienai. Jungtinės Meksikos valstijos įspūdžių rezerve turi dar ne vienam vizitui.
Toli gražu nebūsiu pirmasis pasakęs, kad ši šalis daugiausiai pasiūlo tada, kai uždarai kelionių influencerių Instagramą ir nustoji žiūrėti milijoninius vaizdo įrašus apie „5 best kept secrets of Cancun“. Toje paslaptyje saulėlydžio jau laukia trys šimtai žmonių.
Tikrieji Meksikos burtai prasideda tada, kai nuvažiuoji į kaimą kalnuose, kurio pavadinimo ištarti negali. Ten pirštais užsisakai maisto, o kartu su tacos padėklu padavėjas atsitempia ir tris draugelius iš arčiau pažiūrėti, kaip tie lietuviai atrodo, ir pabandyti išsiaiškinti, kokį velnią jie čia veikia.
