Man labai patinka, kai žmonės rašo. Apie geležinkelio bėgius, senus kompiuterius ar olandiškų klumpių gamybą, nesvarbu. Jūs tik parašykit padoriai ir perskaitysiu. Fetišas gal ir keistas, bet viskas dėl to, kad rašymas iš esmės yra galvojimas, o už galvojimą gražesnių veiklų žmogus nedaug teišrado.
Dėl šios priežasties dažnai noriu paraginti rašyti ir kitus. Dirbant komunikacijoje šio proceso dalimi tampu neišvengiamai: kartais įterpdamas mintis į kitų žmonių lūpas, kartais padėdamas jas surikiuoti reikiama tvarka, o kartais tiesiog bandydamas vienu sakiniu perteikti, ką mano šimtas skirtingų žmonių. Ei, Obama irgi ne pats kalbas rašė.
Visgi, baksnodamas kokį potencialo turėtoją pabandyti sudėti mintį ant lapo, dažnai balandiškai trenkiuosi į sieną. „Eiktu, taigi aš rašyt nemoku“. Aišku, demotyvacijos šaltinių būna įvairių. Bėda ta, jog gerokai dažniau ji kyla iš klaidingų įsitikinimų, koks tas tekstas neva turėtų būti, kad taptų vertu žmonių dėmesio. Vienu straipsniu storų sienų gal ir nenugriausiu, bet ilgainiui atradau kelis dėsningumus, kaip sukalti tokį pusę velnio tekstą net tada, kai manai, kad rašyti nemoki.
0. Mokykla gadina rašymą
Pirmiausia, jei nelankėte inovatoriškos ir brangios mokyklos miško viduryje, tikėtina, kad jūsiškė švietimo įstaiga minčių sparnų labai ir nepuoselėjo. Ten rašyti įdomiai ir gerai rašyti niekas nei prašė, nei mokė. Kuo saugiau apibėgsi ministerijos pažymėtus kūgius, tuo geriau. O jei nepavyko ir kažkada gavai ketvertą už Žemaitės interpretaciją, tai išvis esi nurašytas rašytojas ir dar nedidelę išraiškos fobiją gauni dovanų.
Net keista, kiek suaugusių žmonių vis dar naudoja mokyklinę skalę kaip argumentą, kuris tarsi nusako jų įgūdžius. Nenusako ji nieko. Dešimtukiniai tekstai galėjo būti nuobodžios banalybės, į kurias gyvas žmogus spjautų po minutės, o po penketu galėjo slėptis ir įdomi mintis, tiesiog netilpusi į rėmą.
1. Rašyk tai, ką žinai
Rašymas yra pats geriausias katalizatorius nustatyti, ar iš tikrųjų kažką supranti. Galvoji, kad žinai viską apie ekonomiką? Gerai, parašyk šešias pastraipas apie JAV monetarinės politikos pokyčius po 2008 m. ir paleisk jas į viešumą. Aišku, sąžinės klausimas, bet padorų žmogų dvejonės turėtų pradėti kamuoti kažkur antroje pastraipoje. Čia lieka du keliai – suprasti, kad nesupranti, arba eiti domėtis ir galiausiai tapti šiokiu tokiu reikalo ekspertu.
Laikus gaudančiuose laikuose įpratome galvoti, kad būtina rašyti tai, kas patiks žmonėms. Išduosiu paslaptį – velnias žino, kas jiems patinka. Bet visiems įdomiau klausytis to, kuris išmano savo reikalą, nei į trendus bandančio patekti šarlatano.
2. Apibrėžta apimtis – saugumo garantas
Ambicijos šiaip yra graži savybė, tačiau žalią rašytoją jos dažnai pražudo. Matematika čia paprasta – penkių šimtų žodžių tekste yra dvigubai mažiau progų paslysti nei tūkstančio. Maža to, mintį, kuri būtų verta to tūkstančio, irgi galvoje nešiojasi ne kiekvienas. Žinoma, trinti tai, ką sukūrei, ypatingai gaila, bet būtina. Pamenu, dar universitete mokė, kad iš bet kurio teksto išmetus 10%, jis tik pagerėja.
Tas pats galioja mažesniame mastelyje. Trumpoje mintyje pasiklysti sunku. Pasirinkus rašyti bereikalingai ilgus ir poetiškus sakinius, kupinius papildomų meninių priemonių, prašmatinių polisindetonų ar neortodoksinių gramatinių struktūrų, iškyla nemaža grėsmė pamesti tiek minties vingį, tiek pasiklysti skyryboje, taip bereikalingai apsunkinant teksto suvokimą jį skaitantiesiems.
3. Struktūra daro stebuklus
Gerai, apie tradicinę mokyklą gal ir priburnojau, bet reikia pripažinti, kad ten į galvą kala vieną labai gerą dalyką – viskas gyvenime turi turėti pradžią, dėstymą ir pabaigą. Būtų dar labai gerai, jei pirmoji ir paskutinė kažkaip sietųsi. Tokią struktūrą naudoja tiek antikos epai, tiek milijardiniai Holivudo filmai, tiek tarptautiniai bestseleriai, tai kodėl tau reikėtų daryti kitaip? Žinoma, su stažu galimi ir sudėtingesni piruetai, bet jei tekstuose esi žalias klevas – šie trys taškai yra viskas, ko reikia.
4. Turėk temą. Vieną.
Dažnas neįgudusio rašytojo tekstas atrodo kažkuo panašus į šeimininko išsiilgusio terjero entuziazmą – energijos tiek, kad nebelieka vieno taikinio, kur ją išreikšti. Ne, vienu tekstu nepavyks perteikti visko, ką nešiojai galvoje metus. Verčiau susirasti šiandienos vagą ir neprašmatniai ją arti.
Jei mintys liejasi ir ta upė niekaip neužsitvenkia, jos stabdyti nereikia, bet redaguojant teks negailestingai atskirti, ką atsidėti kitam kartui. Pavyzdžiui, straipsnyje su patarimais, kaip parašyti geresnį tekstą, visai nebūtina pasakoti apie kažkokias ten mokyklos nuoskaudas.
5. Rašymas yra lėtas procesas
Hemingvėjus sakė, kad pirmasis bet ko juodraštis yra šūdas. Taip pat jis sakė, kad rašyme nėra jokios romantikos – atsisėdi ir kraujuoji. Aišku, niekas nežino, ar šitos citatos tikrai jo, bet tai niekaip nepaneigia minčių vertingumo.
Kaip ir visuose amatuose, kokybiškas rašymas reikalauja laiko ir ne visuomet malonių pastangų. Žinoma, portalų reporteriai gali išsprogdinti po 5 straipsnius per dieną, bet norint parašyti kažką vertingo veikia visai kiti dėsniai. Per valandą iškeptas geras straipsnis natūralioje gamtoje tiesiog neegzistuoja ir nepakyla nuo žemės. Lūkestį, kad pirmąjį gyvenimo knygos skyrių pavyks parašyti laukiant užsakytų kotletų, verta iškart padėti į šalį. Rašymas pirmiausia yra įgūdis, kuriam tiesiog reikia to tūkstančio praktikos valandų.
6. Elsa, paleisk
Nors negailestingai redaguoti yra būtina, nemažiau svarbu ir laiku nustoti tai daryti. Nuo „Disney“ garso takelių iki siaubingų house’o dainų girdime, kad „sometimes you need to let go“. Ir su rašymu panašiai. Kiekvienas tekstas anksčiau ar vėliau pasiekia tą brandos etapą, kai jį reikia išleisti į universitetą ir pažiūrėti, kaip jam seksis pritapti realiame gyvenime.
Dažnai tą „publish“ mygtuko paspaudimą nesąmoningai atidėliojame: vis surandame sakinį, kurį galėtume perrašyti, aptinkame pastraipą, kurią galėtume sutrumpinti, ar tiesiog praleidžiame pusdienį ieškant tos idealios nuotraukos straipsniui iliustruoti. Vis tik, gerokai dažniau po tokiomis dvejonėmis slepiasi neužtikrintumas nei nuoširdžios tobulumo paieškos. Verta prisiminti, kad penkių žmonių perskaitytas tekstas pasaulį pakeičia gerokai labiau nei juodraštis, taip ir pasilikęs Word’e.
7. Bloga naujiena pabaigai
O pabaigai turiu blogą naujieną – norint geriau rašyti, teks daug skaityti, o čia visas lengvumas ir baigiasi. Skaityti ką? Bet ką. Nuo Styveno Kingo patarimų apie rašymą iki atsitiktinių blogų, kaip šis. Nuo Aurelijaus Katkevičiaus meistriškumo pamokų iš verandos iki šiaulietiškai parašytų romanų.
Nebijok, viskas bus gerai
Tokius patarimus žarstyti nėra sunku, užtenka pažiūrėti, kiek įvairių teksto kūrimo mokymų išdygo per pandemiją. Gerokai kebliau potencialų rašytoją įtikinti atsidaryti naują dokumentą ir sudėti vieną sakinį. Perlipus pirmąjį barjerą svarbu suprasti, kad teksto kūrimas reikalauja gerokai daugiau laiko nei trunka suspaudyti atitinkamas raides.
Na, o geras tekstas pirmiausia yra tas, kurį įdomu skaityti. Tik po to seka temų atrankos klausimai, struktūros dėliojimo vingrybės ir faktas, kaip gerai skiriate pridedamuosius sangrąžinius padalyvius.
Žinoma, įdomios mintys šiaip ant grindų nesimėto – jas reikia atrasti didelėje chaoso krūvoje, subrandinti, sudėti ant lapo, lapą padegti ir galiausiai perrašyti viską iš naujo. Bet jeigu tų minčių jūsų galvoje kyla, neišdrįsti jomis pasidalinti su pasauliu būtų nuodėmė. Rašykit, o tada ir jūs gražūs būsit, ir aš turėsiu, ką skaityti.
