Šį kartą pasikalbėkim ne apie keliones ar fotografiją, o kur kas žemiškesniu klausimu – apie darbą. Tiksliau, tokio dalyko neturėjimą. 2018-ųjų vasarą priėmiau pakankamai keistą sprendimą išeiti iš darbo, o vėliau ir dar keistesnį – jo taip ir nesusirasti. Kadangi vis dar esu gyvas, sotus ir guvus, užbaigti pirmieji pilni metai be pastovaus darbo yra nebloga proga atsisukti ir pažiūrėti, ką iš tokio eksperimento galima išmokti.
Žinau, nuo metų pradžios praėjo jau beveik du mėnesiai, bet laisvai samdomi žmonės kaip kokie rusai ar kinai – Naujuosius švenčia ne pagal standartą. Kitas lapas atsiverčia pateikus pajamų deklaraciją ir sužinojus, ar moki skaičiuoti, ar visgi esi skolingas sielą mokesčių inspekcijai. Pirštai sukryžiuoti!
Tikiuosi, kad toks dienoraštiškas patirčių apibendrinimas bus naudingas pradedantiems freelanceriams ir dar tik svarstantiems, ar verta tapti laisvai samdomu ir saugumą romantiškai iškeisti į laisvę.
1. Daryti nesąmones – būtina
Pirmieji mėnesiai po išėjimo iš samdomo darbo atrodo lyg karjerinis medaus mėnuo. Dirbi savo ritmu, miegi ilgiau, valgai kada nori, išragauji visų miesto kavinių arabikas, pamiršti, kaip atrodo kamštis, susitinki su seniai matytais žmonėmis… Tobula. Vis tik, visata taip sudėliojo, kad po medaus mėnesio visuomet atsėlina rutina.
Po metų kapučinius viešose vietose benamiškai srėbti pradeda atsibosti, pabaigus vieną projektą be didelių fanfarų vis ateina kitas, ilgainiui dienos susiniveliuoja ir tampa panašios, kol galiausiai prigauni save, kad freelancerio rutina darosi įtartinai panašaus skonio kaip darbinė. Čia svarbu užtraukti stabdį ir prisiminti, kad viena pagrindinių tokio gyvenimo pasirinkimo priežasčių ir buvo rutinos neturėjimas.
Būdamas laisvai samdomu kiek pameti tradicinę laiko nuovoką, todėl norint galvą išsaugoti vietoje, būtina imtis nesąmonių. Reikia trenkti rutinai per žandą ir išsirašyti antradienio kelionę į absoliučiai tuščius Druskininkus, vieną popietę be jokios priežasties dirbti iš Kėdainių, o dienos metu nuvažiuoti pažvejoti ar mėnesiui pabėgti į Portugaliją, nes tiesiog... gali. (Šitam jau kraunu kuprinę, stay tuned!).
2. Klientas yra geriausias tavo draugas
Priešingai nei žymiojoje VDU dėstytojo skaidrėje, klientas už**sa tikrai ne visada. Supratau, kad lengvai sukalbamas, aiškius lūkesčius keliantis, profesionalus ir mokus partneris yra geriausias freelancerio draugas. Tvarūs ir ilgalaikiai santykiai visiems lengvina gyvenimą, nes leidžia mažiau šokinėti tarp projektų, geriau įsigilinti į darbų specifiką ir pažinti vienas kito lūkesčius. Šiems žmonėms norisi dirbti daugiau ir geriau.
Nėra čia ką daugžodžiauti, tokius klientus reikia apkabinti, pabučiuoti ir dar prie progos su Kalėdomis pasveikinti. Bėda ta, kad gerasis klientas dažnai turi pusbrolį blogąjį klientą.
3. Klientas yra blogiausias tavo draugas
Būnant laisvai samdomu neišvengiamai tenka turėti reikalų su daugiau žmonių nei tradiciniame darbe. Su vienais sekasi puikiai, o kartais pasitaiko tokių, su kuriais tiesiog neina. Užklausa iš pažiūros nesudėtinga, tokį darbą tarsi darei jau 15 kartų, bet šįkart viskas... klampu. Dėl smulkiausio veiksmo prireikia ilgo susitikimo, užduoties formavimas prasideda „nu tu čia sugalvok, man tiks“, bet baigiasi krūva pataisymų, darbai visuomet dega, o galiausiai nusiųsta sąskaita vis magiškai užstringa buhalterijoje jau trečią mėnesį.
Sudėtingais dažniausiai tampa tie klientai, kurie turi mažiausiai nuovokos ir kompetencijos aptariamoje srityje, tačiau nenori ar negali to pripažinti. Beje, Daningo - Kriugerio efektas nuostabiai apibrėžia, kodėl tuo visai nereikėtų stebėtis – neturėdamas kompetencijos tiesiog negali suprasti, kad tau jos trūksta. Per tą trumpą laiką pastebėjau, kad įsijausti į kitas roges ir pripažinti savo silpnumą jose dažniausiai sunku vadovams, kurie puikiai išmano savo sritį ir yra pratę prie nurodymų dalijimo.
Ilgainiui sunkiuosius klientus imi atpažinti lengviau, o pavojaus ženklus pastebėti anksčiau. Tai leidžia pakankamai ankstyvoje stadijoje atsargiai uždaryti duris. Supranti, kad dirbant tik sudegtų krūva laiko nereikšmingų smulkmenų ir aurų derinimui, ilgainiui atsirastų trintis, o galiausiai rezultato būtų mažai. Be to, sudėtingi klientai dažnai nėra ir patys mokiausi.
4. Tu – prasčiausias direktorius pasaulyje
Didžiausias melas, kurį gali sau sakyti išeidamas iš samdomo darbo yra tai, kad va dabar tai niekas nebekvaršins galvos. Taip, kasmetinių, mėnesinių ar savaitinių įvairaus naudingumo susitikimų, ataskaitų ir vertybinių sesijų nebus. Visgi, bus krūva jau aptartų klientų, kurie alsuos į nugarą su keisčiausiais klausimais, raginimais ir pastabomis. Bus pasiūlymų rengimų ir rankų kratymo, po kurių niekas nepaskambins. Bus laiko valdymo spragų, kai darbų tiek, kad kūlvirsčiais nespėji arba jų nėra išvis. Bus ir VSD, PSD, GPM, kuriuos reikės pradėti atskirti.
Maža to, už motyvacinę ir disciplinos dalį bus atsakingas toks vienas sunkiai sukalbamas žmogus, puikiai perkandantis visus tavo pasiteisinimus – tu pats. Tas tironas tikrai nepraleis progos užminti ant sąžinės, kad vietoj papildomos darbo valandos pasirinkai „Peaky Blinders“ seriją, o to skambučio 19 val. vakaro visai netyčia nepastebėjai, nes labai greitai užvertei telefoną. Bjauresnio vadovo sutikęs nesu.
5. Ne visi darbai privalo džiuginti
Šį dalyką man pripažinti, ko gero, yra sunkiausia. Naivias svajones prisiimti tik idealius darbus realybėje neretai aplamdo visiškai neromantiškos sąskaitos už šildymą, dujas ir elektrą bei noras paatostogauti kažkur toliau nei Jūrmala. Ilgainiui supranti, kad ne viskas, ką darai, privalo turėti ypačiai gilią prasmę, kelti džiaugsmą ar turtinti sielą. Ir tai yra absoliučiai normalu.
Jau tūkstantį metų bandoma parduoti svajonę, kad atradus mėgiamą darbą neteks dirbti nė dienos. Nesąmonė. Kartais tiesiog reikia nustoti svarstyti apie visatos prasmę, atsisėsti prie stalo, pakankamai gerai padaryti darbą, išsiųsti sąskaitą ir eiti prie kitų reikalų.
6. Dienos turi turėti tikslą ir ritmą
Vienas dalykas, kurį dažnai sunku paaiškinti aplinkiniams – darbo sutarties neturėjimas nereiškia, kad dienomis tiesiog voliojiesi ant grindų tarp tuščių picos dėžių. Nu niekaip močiutės neįtikinsi, kad kažkokios ten individualios veiklos yra darbas. Tiesa sakant, toks mitas gajus ir už močiučių rato. Pamenu, prieš gerus metus darbo pokalbį primenančiame susitikime vienoje respektabilesnių Lietuvos įmonių išgirdau frazę „nu, tai gal jau atsibodo su pižama namie sėdėti?“. Taip nieko tądien ir nesutarėm.
Vis tik, kai už nugaros nestovi niekas, lieki vienas su savo valia. Skonio reikalas, aišku, bet aš jos neturiu daug. Tada ypatingai svarbu pažadinti savo vidinį koučerį ir sugalvoti, kodėl šiandien būtina apsimauti kelnes. Galbūt reikia nueiti į paštą, susitikti su kažkuo kavos, nuvažiuoti trąšų fikusui ar užsirašyti į seminarą.
Kitas iššūkis – pomėgiui tapus darbu neužsisukti buityje, kurioje viskas matuojama pragmatine nauda. Saviraiškos džiaugsmą kompensuoti būtina per kitus kanalus, pavyzdžiui, asmeninius projektus, kuriuose materialinė nauda paskutinis prioritetas.
7. Pietauk su įdomiais žmonėmis
Kadangi freelancerio kelias didžiaja dalimi yra vienišas kaip „Marlboro“ kaubojaus, į santykius dažnai tenka investuoti daugiau pastangų nei turint nuolatinį kolektyvą. Dėl šios priežasties verta pietauti su įdomiais ir maloniais žmonėmis, kurie turi ką pasakyti. Dūsavimai dėl tirono direktoriaus ar erzinančios kolegės ir tauzalai apie per žinias matytus kriminalus nebūtinai skaitosi. Kokybiškai praleista valanda prie dienos pietų kotleto gali įkrauti visai dienai.
Be to, tai padeda ir išsaugoti anksčiau minėtą dienos ritmą. Normalūs žmonės dažnai gyvena pakankamai apibrėžtuose laiko intervaluose, todėl prisitaikydamas prie jų ribas lengviau išlaikai ir pats.
Tai kada pagaliau susirasi darbą, Linai?
Pirmieji pilni metai frylancerystės išmokė nemažai, o artėjančios pajamų deklaracijos už 2019-uosius laukiu pakankamai ramiai. Visgi, galvoju, kad tokio gyvenimo būdo pasirinkimas yra ilgalaikė kelionė, o ne sprintas. Todėl kliurkas, kai iš lovos išsiridenu pusvalandžiu vėliau nei buvo planuota, o dieną, praleistą taip ir neišsiplovus galvos, kol kas nurašau naujoko klaidoms.
Šiandien esu freelanceris ir viskas su tuo gerai. Jeigu rytoj atsibudęs gausiu korleonišką pasiūlymą, kurio negalėsiu atsisakyti, kas ten žino, galbūt pirmadienį 08:00 jau sėdėsiu stikliniame verslo centre. Nebūti 100% tikram dėl rytojaus yra dar vienas dalykas, kurio mokausi.
Jei jūs irgi dirbate sau, pasidalinkite, kokiais ginklais kovojate prieš prokrastinacijos, buhalterijos ir laiko planavimo drakonus. Na, o jei ieškote pagalbos komunikacijos ir turinio kūrimo klausimais ar jūsų renginiui reikia fotografo, parašykite man – nueisim pietų.
