Man labai patinka, kai žmonės rašo. Apie geležinkelio bėgius, senus kompiuterius ar olandiškų klumpių gamybą, nesvarbu. Jūs tik parašykit padoriai ir perskaitysiu. Dienai tapęs diktatoriumi, turbūt visiems liepčiau susikurti po blog’ą ir reguliariai jame ką nors parašyti. Fetišas gal ir keistas, bet viskas dėl to, kad rašymas iš esmės yra galvojimas, o už galvojimą gražesnių veiklų žmogus nedaug teišrado.
Šį kartą pasikalbėkim ne apie keliones ar fotografiją, o kur kas žemiškesniu klausimu – apie darbą. Tiksliau, tokio dalyko neturėjimą. 2018-ųjų vasarą priėmiau pakankamai keistą sprendimą išeiti iš darbo, o vėliau ir dar keistesnį – jo taip ir nesusirasti. Kadangi vis dar esu gyvas, sotus ir guvus, užbaigti pirmieji pilni metai be pastovaus darbo yra nebloga proga atsisukti ir pažiūrėti, ką iš tokio eksperimento galima išmokti.
Trumpai tariant, socialiniai tinklai, kai jų nemaitini doleriais, nebėra ypačiai tinkama erdvė tokio turinio kaip maniškis sklaidai ir sekimui. Kadangi dolerių man gaila, imuosi senų gerų metodu ir pradedu rašyti naujienlaiškį. Po metų gal tiesiog pradėsiu rankraščius siųsti per Lietuvos paštą, kas ten žino. Kviečiu užsiprenumeruoti šį reikalą parduodant sielą formoje apačioje ir jau artimiausiu metu atsiųsiu priminimą apie naują tekstą iš keisto pasibastymo po Rytų Europą. Pažadu jūsų dėžutės neužversti niekais.
Paskutiniu metu sulaukiu nemažai klausimų, kokį fotoaparatą rinktis. Dėkoju už pasitikėjimą priimant šį atsakingą sprendimą ir tuo pat metu apgailestauju, kad negaliu pateikti paprasto ir konkretaus atsakymo, nors jūs, neraliuoti tinginiai, turbūt tikitės, kad pasakysiu, jog kažkoks Canikony D30A yra pats geriausias. Gaila, tačiau fototechnikos pasaulyje (kaip turbūt ir visame likusiame) pačių pačiausiųjų nebūna, tad viskas, ką galiu padaryti, tai pateikti gaires, kurios padės surasti patį geriausią fotoaparatą jums.
Savaitgalį su draugais sėdėdami prie Raudondvario dvaro matėme, kaip per pusvalandį prieš akis paskubomis buvo atkaltos dvi povestuvinės fotosesijos. Nekreipiant per daug dėmesio į tai, kad didžiausias tų sesijų skirtumas buvo tas, kad vienas bičas šaudė Canon‘u, o kitas Nikon‘u, labiausiai į akis krito nuotaika. Čia, like, svarbiausia jūsų gyvenimo diena, o jūs mokate kažkam, kas nepatenkintu tonu aiškina, kad „greitai gretai čia, 10 minučių liko“, o kai iš kažko juokiatės su būsimu gyvenimo partneriu, fotografas iššauna „ei, dirbam dirbam“, suprask, baik čia džiaugtis ir apsimesk, kad ilgesingai žiūri i toli.
