Oh my god guys, you are so white. Don't you, like, have sun in your country? – buvo frazė, kurią išgirdome pačią pirmąją savo dieną Afrikoje. Auč. Bet kartu ir nežinau, ar gali egzistuoti geresnis paaiškinimas, kodėl čia nusprendžiau praleisti paskutinį žiemos mėnesį. Kai iš apsnūdusios žieminės Lietuvos esi numetamas tiesiai į Marakešo senamiestį, receptoriai nesupranta, kas vyksta.
Yra šalys, iš kurių grįžus, niekam nekyla klausimų, ko ten ieškojai. Ir yra tos kitos. Pavyzdžiui, tokios, kurių pavadinimai baigiasi raidėmis „-stanas“. Ką žinau apie jas? Kazachstanas lygtai didelis, Afganistanas lygtai pavojingas, o Tadžikistanas išvis skamba kaip daugiabučių rajonas kažkur Šiauliuose. Tai, matyt, irgi nėra baisiai saugus. Žodžiu, Centrinė Azija man visad buvo pilkoji žemėlapio zona.
Yra šalis, kuri per pandemiją apsimetė, kad nieko tokio čia nenutiko ir taip netyčia tapo viena patraukliausių pabėgimo stotelių pasaulyje. Problemų vietiniai mato mažai, visokie ten testai niekam neįdomūs, o vanduo amžinai žydras. Žodžiu, labai sunku sugalvoti, kodėl į Meksiką keliauti jums nereikėtų.
Man labai patinka, kai žmonės rašo. Apie geležinkelio bėgius, senus kompiuterius ar olandiškų klumpių gamybą, nesvarbu. Jūs tik parašykit padoriai ir perskaitysiu. Dienai tapęs diktatoriumi, turbūt visiems liepčiau susikurti po blog’ą ir reguliariai jame ką nors parašyti. Fetišas gal ir keistas, bet viskas dėl to, kad rašymas iš esmės yra galvojimas, o už galvojimą gražesnių veiklų žmogus nedaug teišrado.
Šį kartą pasikalbėkim ne apie keliones ar fotografiją, o kur kas žemiškesniu klausimu – apie darbą. Tiksliau, tokio dalyko neturėjimą. 2018-ųjų vasarą priėmiau pakankamai keistą sprendimą išeiti iš darbo, o vėliau ir dar keistesnį – jo taip ir nesusirasti. Kadangi vis dar esu gyvas, sotus ir guvus, užbaigti pirmieji pilni metai be pastovaus darbo yra nebloga proga atsisukti ir pažiūrėti, ką iš tokio eksperimento galima išmokti.
Sukiojant gaublį ir ieškant, kur dar galima netoliese pasislėpti nuo rudens, akis vis užkliūdavo už dar neaplankytos (beveik) Balkanų dalies – Juodosios jūros pakrantės. Turkiją su Bulgarija žinau tik kaip neypatingai kūrybingų atostogautojų vietas, Rumunijoj lygtai gyvena Drakula, o Moldova skamba kaip kažkas iš senelio pasakojimų apie armiją. Ant popieriaus skamba gal ir neįspūdingai, bet, kaip išsiaiškinau pernai, Balkanuose gi blogai būti negali. Ar gali?
Trumpai tariant, socialiniai tinklai, kai jų nemaitini doleriais, nebėra ypačiai tinkama erdvė tokio turinio kaip maniškis sklaidai ir sekimui. Kadangi dolerių man gaila, imuosi senų gerų metodu ir pradedu rašyti naujienlaiškį. Po metų gal tiesiog pradėsiu rankraščius siųsti per Lietuvos paštą, kas ten žino. Kviečiu užsiprenumeruoti šį reikalą parduodant sielą formoje apačioje ir jau artimiausiu metu atsiųsiu priminimą apie naują tekstą iš keisto pasibastymo po Rytų Europą. Pažadu jūsų dėžutės neužversti niekais.
Į Devilstone nuvažiuoti planuoju jau kokį penkmetį, bet vis randu būdų nusimuilinti kitais darbais, blogu oru ar savo gimtadieniu. Festivaliui praėjus, dažniausiai žiūriu kitų padarytas nuotraukas ir graužiuosi, kaip daug praleidau. Užteks, šiemet kemšu fotiką į kuprinę, traukiu iš spintos paauglinę juodą maikę su grupės logotipu, į kurią nebelabai telpu, ir važiuoju į Anykščius gaudyti velnių.
Prieš porą savaičių slampinėjau Bratislavoje, kuri, mano nusivylimui, visai neprimena to „Eurotrip“ filmo (ir reikalai tik blogės, nes miestas intensyviai gražėja), ir jau antrą dieną pradėjo darytis nuobodu. Paprasčiausias sprendimas – poros valandų kelionė į visai šalia esančią Vieną. Jokio konkretaus plano neturėjau: turistiškas pusdienis su šniceliu, dideli namai, viena kita pilis ir vakarop grįžtu į Slovakiją. Pasirodo, tądien virš Vienos kybojo vaivorykštė ir ji turėjo paruošusi staigmenų.
