Yra kategorija keliautojų, kuri mėgsta standartines turistines kryptis patraukti per dantį. Kur važiuosit šiemet? „Oj, tai aišku, kad olinkliuzivas Turkijoj iš Makaliaus, hehe“, merkia akį ironizuotojai, jau susikrovė lagaminus į Šri Lanką.
Šaipytis iš turistinių vietų, aišku, hobis neblogas. Padeda jaustis šiek tiek geresniu keliautoju. Žinau, nes panašiai sakydavau ir aš, kai kalba pasisukdavo apie Egiptą: ko ten tų liūdnų kupranugarių prie piramidžių žiūrėti ir klausytis eilinės apgaulės?
Kaip ir daugelį išankstinių nuostatų, šitą šiemet teko išmesti pro langą. Tik didžiąją dalį kelionės praleidome ne Sharm el Sheikh mažojoje rusijoje ar Kairo beprotnamyje, o tykiame beduinų kaime prie Raudonosios jūros. Visai netoli Gazos ruožo. Bet kaimas pasitaikė magiškas, nes jame visko pakanka.
Hipiška svajonė Pietų Sinajuje
Keli tūkstančiai metų po to, kai čia apsilankė Mozė, tolimą Sinajaus pusiasalio kampą kažkokiu neįsivaizduojamu būdu atrado vakariečių hipiai. Taip keliaujančių barzdotų keistuolių lūpomis pradėjo sklisti tylus gandas apie idilišką oazę dykumos pakraštyje – Dahabą.
Paties regiono istorija spalvota ir pažymėta ne vienu karo randu, bet hipiams tai nesutrukdė. Vietiniai pasakoja istorijas, kaip pirmuosius atvykelius iš Vakarų čia mielai priglausdavo draugiški beduinai, pajūryje mažai kas varginosi dėvėti drabužius, o hašišo maišą galėjai nusipirkti tiesiog pagrindinėje gatvėje, nes visame miestelyje dirbo du policininkai ir visi žinojo, kur ir kada jie būdavo.
Vasarą čia karštis pakyla ir iki 50 laipsnių brūkšnio, bet žiemą nemažą dalį Dahabo ekosistemos sudaro atvykėliai: narai, atvažiavę tyrinėti Raudonosios jūros koralų, skaitmeniniai klajokliai, apsiginklavę mekbukais ir palankius vėjus besivaikantys kaituotojai. Į kompaniją dar pridedame kelis medituotojus, jogos mokytojus bei kitus nušvitusius sielovadininkus ir gauname tradicinę šiandieninio alternatyvaus kurorto sriubą.
Vienas įdomiausių vaizdų Dahabe – harmonija, kurioje atvykėliai susipina į margą audinį su nuo seno Sinajuje karaliaujačiais beduinais. Kol vakariečiai po kondicionieriais spaudo klaviatūras, tikrieji klajokliai šiandien vis dar vilki tradicinius rūbus, lenktyniauja kupranugariais šalia esančioje dykumoje (o laimėję šaudo kalašnikovais į dangų), gyvena iš pakiužusių plytų namukuose ir yra priklausomi nuo savo ožkų bandos.
Ir nors kultūros radikaliai skirtingos, priešpriešų Dahabe praktiškai nekyla. Aišku, vakariečiai šiek tiek užlaužė parduotuvių kainas ir žioplinėdami nuolat maišosi po pikapų ratais, bet beduinai daug pykti negali, nes išblyškėliai vietiniams jau tapo ir neatsiejama gyvenimo dalimi, ir pajamų šaltiniu.
Dahabo pažadas apie paprastesnį gyvenimą
Žiūrint iš šiek tiek toliau, Dahabas yra dalis fenomeno, kuris šiandien atsikartoja ne viename pasaulio taške: ir Meksikos Tulume, ir Maroko Tagazute, ir Vietnamo Hoi An, ir dar krūvoje madingų vietų, kuriose nesu buvęs. Čia dažnai susirenka tie, kurie pervargo nuo nuolat augančio vakarietiškų didmiesčių tempo, parodė rutinai vidurinį pirštą, susikrovė sandalus ir išvažiavo į pasaulį gainiotis idiliškų pažadų apie galimybę gyventi paprasčiau.
Su šiek tiek daugiau hedonizmo, daugiau smėlio tarp pirštų, daugiau pokalbių apie svajones, daugiau substancijų, daugiau muzikos prie jūros ir daugiau žiūrėjimo į saulę (kol akys apsipras). Ir kur kas mažiau galvojimo apie rytojų, korporatyvinės karjeros viršukalnes, elektromobilių lizingus, efektyviausias buvimo žmogumi technikas, naujausius gadžetus ar statusus visuomenėje. Lėtas ir tingus pajūrio gyvenimas tarsi tampa atsvara produktyvumo maniakams, kasdien su pagreitintais Hubermano podkastais nulaužinėjantiems savo smegenis.
Kur slypi balansas tarp šių Yin in Yan, aš nežinau, bet idiliškas pažadas, gražios nuotraukos su visad mėlyna jūra ir svajingi čia buvusių dūsavimai ne visada tiksliai atspindi tikrąjį Dahabo ir likusio Egipto gyvenimą.
Bet kiek idiliškoje svajonėje realybės?
O tikroji situacija tokia, kad pagrindinėje Mamsha gatvėje šiandien jau pilna turistams pastatytų restoranų su labai vidutinišku „autentišku“ maistu, šūdelių stendai nukrauti kiniška plastmase su užrašais „Aš širdutė DAHAB“, o už kapučiną ant jūros kranto moki, ko gero, vietinį dienos atlyginimą.
Paėjęs kelis žingsnius į šoną, romantiškame paveiksle kontrastų randi dar daugiau – matai vietinius, kurie vis dar miega ant žemės iš kreivių plytų suręstose dėžutėse, laukiniai šunys ir ožkos laisvai laksto miestelio gatvėse, tavo kieme ganosi kupranugaris, o purvini ir basi vaikai gatvėse žaidžia tiesiog su ant virvės parišta plastikine dėže.
Kaip ir daugelyje besivystančių šalių, atsainus vietinių požiūris, banguota istorija ir šleivi valdžios sprendimai dažnai ateina su savo kaina. Gatvėse skraido šiukšlės, elektra bet kada gali dingti neapibrėžtam laikui, kažkur anapus kalno vyksta karas, policininkų postuose tenka sustoti kas 20 kilometrų, o prireikus kažko iš oficialių institucijų, užsikuria biurokratiškų absurdų mašina.
Pradėjus aplinką stebėti mažiau naiviu žvilgsniu, netrunki suprasti, kad infrastruktūra čia laikosi ant lipnios juostos, o dvokiančiuose konteineriuose kartais nardo ne tik katės, bet ir vietiniai vaikai.
Pirmąją savaitę toks chaosas kelia atlaidžią šypseną. Po dviejų jau pradedi ilgėtis šaligatvių, švaraus vandens iš čiaupo ir veikiančio bankomato. Po mėnesio jau kovoji su vakarietiško teisuolio mintimis, kaip čia būtų gerai viską sutvarkyti.
Kokia tokių kelionių ateitis?
Žiūrint realistiškai, tokie hipiškai tykūs miesteliai kaip Dahabas turi nedaug šansų ilgai išsaugoti savo esybę. Pasaulis globalėja, lėktuvų ore daugėja, darbas nuotoliu klesti, istorijos apie nepakeliamus perdegimus skamba vis garsiau, o ir COVID, panašu, kažką vis tik sulaužė mūsų galvose, todėl tokios laukinio pabėgimo idėjos tampa vis populiaresnės.
Taip ir šitas Egipto kampas vis dažniau atsiranda skaitmeninių klajoklių taikikliuose, miestelyje dygsta bendradarbystės erdvės, o skirtingų regionų virtuvių pasirinkimas jau šiandien čia platesnis, nei eiliniame Europos mieste.
Paradoksalu, bet kuo daugiau žmonės kalbės apie tokias vietas, kuo daugiau straipsnių apie „paslėptis perlus“ atsiras, tuo tos pažadėtosios ramybės čia bus mažiau.
Jei kaimyninio Izraelio konfliktai aprims, Dahabo lankytojų srautai dar padidės, o tada vieną dieną čia atsidarys restoranas su geltona M raide ir kuris nors beduinas galiausiai senuką Isuzu pakeis balta Tesla. Na, o kol kas čia vis dar tenka ir tarakoną priploti, ir su ožkomis gatvėse pakonfliktuoti, ir savo kailiu patirti, koks būtų pasaulis, jei internetas tiesiog išnyktų.
Ko mus gali išmokyti iš aptriušęs kaimas prie jūros?
Nors šiek tiek aptriušęs, dulkėtas ir ne visada nepatogus, Dahabas labiausiai yra apie tai, kad pakanka.
Jūros ir saulės dažnai pakanka. Duonos iš vietinės kepyklos už penkis centus dažnai pakanka. Paprastučio falafelių sumuštinio su fantastiškais avokadais iš vietinio prekeivio dažnai pakanka. Interneto, kuris veikia kaip 2005-aisiais irgi pakanka. Kai lietus nelyja. Kelių darbo valandų per dieną irgi pakanka. O po jų keliauti prie jūros tiesiog įšokus į pikapo bagažinę irgi pakanka. Iš pradžių erzina, bet šiaip tai pakanka.
Laikais kai psichologai skalambija pavojaus varpais apie nepakankamumo epidemijas ir jau nebespėja konsultuoti perdegėlių, tokios vietos kaip Dahabas netiesiogiai pasiūlo lėtesnę alternatyvą tokiam gyvenimo būdui. Ir labai didele dalimi tą pažadą ištęsi.
Iš pirmo žvilgsnio, gyvenimas Egipto pakraštyje nėra paprastas ir lengvas. Bet čia panašiai, kaip vaikščioti be batų. Iš pradžių išlepusias pėdas lyg ir skauda, lyg ir duria, nervų galūnes nuolat erzina, kad paviršius tai per šaltas, tai per karštas…
Bet kai po kelių mėnesių grįžti namo ir apsiauni iki šiol mylėtus kedus storu padu, supranti, kad jų visai nepasiilgai. Ir tada nostalgingai pradedi galvoti, kada grįši į tą vietą, kur vėl galėsi vaikščioti basas.
Ir tada viskas bus šiek tiek paprasčiau.
