Prieš porą savaičių slampinėjau Bratislavoje, kuri, mano nusivylimui, visai neprimena to „Eurotrip“ filmo (ir reikalai tik blogės, nes miestas intensyviai gražėja), ir jau antrą dieną pradėjo darytis nuobodu. Paprasčiausias sprendimas – poros valandų kelionė į visai šalia esančią Vieną. Jokio konkretaus plano neturėjau: turistiškas pusdienis su šniceliu, dideli namai, viena kita pilis ir vakarop grįžtu į Slovakiją. Pasirodo, tądien virš Vienos kybojo vaivorykštė ir ji turėjo paruošusi staigmenų.
Tik kirsdamas Austrijos sieną ir braukydamas „Google“ žemėlapį jame pamačiau spalvotai nudažytą miesto centrą juosiantį žiedą. Maratonas turbūt kažkoks. Ne, Vienna Pride. Valio, Vilniuje šiemet nebuvau, tai čia kokią valandą pažiopsosiu ir eisiu prie Kugelmugelio. Messenger’yje raportuoju apie netikėtą sutapimą draugei, o ji vartydama akis bado mano išsilavinimo spragas pirštu ir sako, kad Vienoje gi vyksta šių metų EuroPride paradas. Čia kaip Eurovizija ar Europos krepšinio čempionatas, durneli! Susigėdęs gūglinu toliau ir suprantu, kad jei jau koncertuos Conchita Wurst, tikriausiai reikalai rimti.
Renginio mastą supratau tik priėjęs pagrindinę gatvę ir pamatęs kelis kilometrus besitęsiančią grandinę spalvočiausių žmonių. Čia buvo visko. Rožinis transseksualų tramvajus, nuogų sixpack’ų prikimštas sunkvežimis, universiteto bendruomenės autobusas ir muilo burbulų patrankos. „Deutsche Welle“ skaičiuoja, kad renginyje dalyvavo apie 500 tūkstančių žmonių. Pusė milijono spalvotų LGBT+ bendruomenės atstovų ar tiesiog žmonių, bliaunančių ABBA „Dancing Queen“ ir norinčių švęsti meilę. Parado srovė įtraukė visai dienai, į traukinį atgal nebespėjau, o nuo šypsenos šiek tiek paskaudo tam netreniruotą žandikaulį. Schönbrunn rūmai taip ir liko kažkur tolumoje, o šnicelį pakeitė paskubomis sutaršytas bigmac’as.
Pozityviausios mano matytos beprotybės atmosferą sunku išreikšti žodžiais. Ko gero, ją tiksliau nusako nuotraukos. Vis tik, sėdėdamas naktiniame autobuse galvojau dar ir apie porą platesnių dalykų, kuriuos išsinešu iš šitos fiestos. Pirmiausia, visiems neprošal tokiu būdu apsilaužyti konservatyvumo kiautą ir pamatyti, kaip gali būti. Tai ypatingai aktualu esant iš pakankamai cekavos Lietuvos, kur kitoniškumą dar dažnai paslepiame po kilimu. Antra, gali planuoti ką tik nori, tačiau kelionių dievams į tai visiškai nusispjaut ir geriausias nuotykis sugebės tave surasti pats. Pernai man kaip aklai vištai grūdas prieš nosį atsitiktinai nukrito istorinės Juodkalnijos futbolo varžybos, o šiemet didžiausios Pride eitynės Europoje. Ateityje iš anksto suplanuotų taškų žemėlapyje tik mažės.
Beje, 2020-ųjų Euro Pride vyks Graikijos Salonikuose, kuriuose ir šiaip visai neblogai, kodėl neįsitraukus jų į kitų metų vasaros atostogų maršrutą?
_
Beje, šių istorijų užuomazgos pirmiausia atsiranda mano Facebooke ir Instagrame, paspauskite „Follow“ ir eilėje prie karštų bandelių būsit pirmieji.
