Sukiojant gaublį ir ieškant, kur dar galima netoliese pasislėpti nuo rudens, akis vis užkliūdavo už dar neaplankytos (beveik) Balkanų dalies – Juodosios jūros pakrantės. Turkiją su Bulgarija žinau tik kaip neypatingai kūrybingų atostogautojų vietas, Rumunijoj lygtai gyvena Drakula, o Moldova skamba kaip kažkas iš senelio pasakojimų apie armiją. Ant popieriaus įspūdingai gal ir neskamba, bet, kaip išsiaiškinau pernai, Balkanuose gi blogai būti negali. Ar gali?
Važiuojam ten, kur nevažiuoja niekas
Šiaip turiu polinkį paburnoti ant sostinių – Reikjaviką išvadinau spuogu ant nuostabaus Islandijos veido, o Podgoricą įvardijau kaip nuobodžiausią vietą Europoje. Vietinės maršrutkos vairuotojui mus kratant Kišiniovo link, tikėjausi, kad Moldovos sostinė viskam nušluostys nosis ir išsiverš į pirmąją vietą. Kažkur girdėjau, kad dar visai neseniai šito miesto gatvėse naktimis išjungdavo apšvietimą, nes taip taupiau, o jomis vis tiek niekas nevaikšto. Pati Moldova dažnai vadinama mažiausiai turistų lankoma šalimi Europoje ir dėl šio titulo varžosi tik su San Marinu, kurį gali pereiti skersai per porą valandų.
Keturių kambarių babytės bute, kuris Booking’e didingai pavadintas hosteliu, mus sutikęs afroamerikietis iš vakarinės JAV pakrantės sakė, kad jis čia – dėl ekonominių galimybių. Mandagiai šypsodamiesi pagūžčiojom pečiais, numetėm kuprines ant girgždančių lovų ir nuėjom gerti vyno – ko gero, vienintėlio dalyko, dėl ko žinoma Moldova. Kiek pasididžiuojant sakoma, kad 70% viso Sovietų sąjungos vyno buvo pagaminama čia. Kita vertus, gal ir didžiuotis ir nėra kuo: kai Puhoi miestelio merui puhoi nebuvo ir atsibodo prišvampę gyventojai, jis paskelbė konkursą, kur galima laimėti svajingų 1000 lėjų prizą (50€) ir pastovų darbą (tai čia dar kokių 50€ per mėnesį). Bėda ta, kad iš 20 dalyvavusių porų tik viena ištempė pusmetį, o ir ta neilgai trukus nusprendė, kad blaivių darbininkų gyvenimas – ne jiems.
Jei kartais mazochistiškai norėtumėte nukeliauti į liūdniausią Europos sostinę, gali būti, kad Moldova jums turi ką pasiūlyti. Lengvas slogumas tvyro ore, o žmonės atrodo kaip iš pirmųjų mano sąmoningų prisiminimų devymkelintų Lietuvoje. Kišiniovas primena vieną didelį sovietinį mikrorajoną, o jo pastangos būti gražiam baigiasi už pagrindinės aikštės ribų. Nusileidus saulei šaligatviais šlitinėja vos vienas kitas žmogus, o aktyvesnę gyvybę sutinki tik turguje, kur atrodo, kad tualetinis popierius ir užsienietiška tirpi kava vis dar yra populiariausios prekės.
Pasienio poste praleidus gerą pusvalandį (visai ne pasų patikrai, o dėl to, kad vairuotojui įsireikė trijų litrų pasakiškai pigaus alkoholio), pajudame į Rumuniją. Kol autobusiuko sąmokslininkai gudriai skirstė butelius ant visų, kad neviršytų limitų, o iš už debesies lindo saulė, galvojau, kad važiuojant į pietus reikalai turėtų eiti tik šviesyn.
Mesk kelią dėl… kelio
Kelios dienos keliaujant Rumunijoje parodė, kad geriausias dalykas šioje šalyje yra visai ne pilys ar eklektikos karalius Bukareštas su savo nuodėmingu naktiniu gyvenimu ir sunkiausiu parlamentu pasaulyje. Ne, geriausias dalykas šioje šalyje yra kelias numeriu DN7C. Iš pradžių dvejojau, ar verta prisidėti dar kelis šimtus kilometrų prie ir taip pakankamai ilgo dienos plano ir sukti iš kelio dėl... kelio. Galutinį sprendimą padeginti papildomų kilometrų nulėmė rekomendacija. Toks vienas Jeremy Clarkson savo laidoje leptelėjo, kad Transfăgărășan yra geriausias kelias pasaulyje. Geriausios laidos apie kelią geriausias vedėjas sako, kad tai geriausias kelias PASAULYJE. Kažką turėtų reikšti.
Patikėję autoritetais pasukome riaumojantį (iš skausmo) Citroeną į viršūnę, kuri visai nepakeliui. Šiaip Transfagarašanas nėra pakeliui niekam, nes geresnis ir trumpesnis maršrutas per kalnus jau seniai nutiestas. Čia tokia asmeninė komunistų lyderio Nikolajė Čaušesku ambicija – vieni svarsto, kad kelio atsiradimą nulėmė paranoja dėl galimo Sovietų išpuolio. Diktatoriai pasižymi, ko gero, vienintele gera savybe – jie mėgsta pristatyti absurdiškai didingų dalykų, kurie šiaip nelabai kam reikalingi. Toks ir šitas kelias – lenktynių trasą primenančiais vingiais besidriekiantis per snieguotas Karpatų viršūnes ir ties kiekvienu posūkiu atveriantis vis įspūdingesnę panoramą, bet nelabai kur nuvedantis. Vasarą čia susirenka įvairaus plauko automobilių entuziastai, o dabar kalnų serpantinas praktiškai tuščias. Na, išskyrus vieną kitą tingią mešką, rymančią ant kelio.
Skraidančias lėkštes statantys komunistai
Pravažiavus milijoną Rumunijos kaimų ir sumokėjus tilto mokestį, kuris iki šiol skamba kaip apgaulė, įvažiavome į Bulgariją. Užsukus į Juodosios jūros pakrantę rudens viduryje, greitai pasidaro aišku, kad neseniai paskutinis turistas susikrovė lagaminus ir išvažiuodamas išjungė šviesą. Kelionių agentūrų lankstinukuose vaizduojamuose perpildytuose paplūdimiuose vartosi tik į krantą išmestos medūzos, o iš dešimties kavinių nenoriai kuičiasi viena. Iš lankytinų objektų sąrašų išbraukus tokius išradingus pavadinimus kaip Sunny Beach ar Golden Sands, tenka ieškoti kažko įdomesnio. Taip maršrute atsiranda bulagriškas erdvėlaivis ant kalno viršūnės.
Buzludža – savotiškas tamsiųjų turistų Gralis, pritraukiantis visokių keistuolių į viduryje tuščio lauko plytinčią Balkanų kalnų viršūnę. Seni geri komunistai (kas daugiau tokias nesąmones statys) nutūpdė šią betoninę skraidančią lėkštę ant kalno viršūnės savo partijos jubiliejui paminėti. Brutalus socialistinio modernizmo statinys žiūrėtojus padalina į dvi stovyklas ir atsistoja kažkur tarp architektūrinio šedevro ir visiško nesusipratimo. Negali nuneigti tik vieno – mokslinės fantastikos filmus primenantis vaizdas yra neprilygstamai siurrealus.
Visgi, įspūdingų proporcijų pastatas iro panašiu tempu, kaip jį pastačiusi partija, ir šiandien Buzludžą tik liūdnai prisimena laikus, kai viskas buvo geriau. Dar visai neseniai buvo galima prasisprausti į pastato vidų ir pavėpsoti į didingą kūjį su pjautuvu ant lubų, tačiau prieš porą metų slapti praėjimai galutinai užsisklendė. Buvo pastatytas kiaurą parą veikiantis sargybos postas, saugantis, kad niekas neniokotų šito keistumo. Vidury nakties vienam sėdėti ant kalno toli nuo civilizacijos ir saugoti betoninį komunistų vaiduoklį… Svajonių karjera, hm?
Miestas, kurį jie vadina Chaosu
Keliautojų forumai vieningai sutaria, kad keliauti į Turkiją (o ypač Stambulą) automobiliu – didžiausia nesąmonė, bet kelionę norėjome užbaigti būtent čia. Ką tie internetai išvis supranta? Įrodydama, kad nieko, Turkija jau po poros dienų suėmė 24 žmones už valdžios kritiką socialiniuose tinkluose. Kol Erdoganas ir Trumpas kitame Turkijos gale matavosi šautuvais dėl Sirijos, pasukome Stambulo link.
Galiausiai pasiektas didžiausias Europos miestas sukelia dvejopus jausmus. Nors mastas ir stulbina, nuo sankabos spaudymo niekad nesibaigiančiame dešimties juostų kamštyje paskaudus kojai, nejučia prisimeni namus, kur viskas taip paprasta. O čia, multimilijoniniame mieste, kuriame nė vienas žmogus nevaikšto be brendinio rūbo, įkrenti į nesibaigiantį ir visomis spalvomis mirksinti chaoso malūną.
Nors Stambulas išsidėstęs per du žemynus ir vadinamas tiltu tarp Rytų ir Vakarų, čia jautiesi gerokai labiau kaip Teherano grand bazaare nei Berlyno Alexanderplatze. Glėbį ištiesęs naujas geriausias tavo draugas pradeda derybas nuo 20 kartų didesnės kainos ir greitai patvirtina visus apie šalį girdėtus mitus ir legendas. Vakarietiškas erdvės suvokimas subliūkšta ir visas gyvenimas yra išnešamas į gatvę. Tamsiausiame skersgatvyje kažkas pardavinėja gučius, pradas ir balenciagas, kažkas tiesiai ant šaligatvio kepa kebabą, o už vakarietiškos kišenės patampyti atbėga vaikai, nešini dar mažesniais vaikais... 15 milijonų gyventojų savyje sutalpinantis miestas pirmą dieną sukelia urbanistinę klaustrofobiją.
Vis tik, paskutinį kelionės vakarą keliantis Bosforo sąsiauriu su iš darbo grįžtančiais vietiniais, mintys susideda į šiek tiek kitokias lentynas. Europą su Azija jungiantis keltas atrodo kaip oazė, kur gali trumpam pasislėpti nuo nuolatinio chaoso. Neperstojantis miesto triukšmas lieka už borto, o laive tevaikšto vienas charizmatiškas dėdulis, draugiškai siūlantis obuolių arbatą. Laikas pusvalandžiui sustoja ir auksinis saulėlydis, krentantis kažkur per vidurį tarp dviejų žemynų, nuplauna per dieną susikaupusį įspūdžių perteklių. Galvoje lieka užstrigusi tik viena mintis, kurią stambuliečiai mėgsta rašyti ant atvirukų: They call it chaos, we call it home.
Vos per saują dienų nuvažiavus nuo mažiausiai lankomo Europos kampo iki vieno didžiausio pasaulio megapolių, negali nustoti galvoti apie pasikeitusias proporcijas. Suskaičiavau, kad jeigu visi Stambulo gyventojai vienu metu nuvažiuotų į Kišiniovą, jie atitiktų lygiai 100 metų įprastinio turistų srauto. O ir tarp tų dviejų kraštutinių taškų plyti gerokai daugiau nei turistų pamilti pigūs viešbučiai su įskaičiuotu viskuo: nuo ištisus metus snieguotų kalnų viršūnių iki nuostabiai jaukių pajūrio miestelių, tiesiog sukurtų gerti vyną leidžiantis saulei. Juodosios jūros pakrantė gal ir netaps tuo netikėtu kelionių atradimu, bet jei jau čia atvažiavote – verta pakilti nuo kurortinio gulto ir pažiūrėti, kas vyksta ten už kampo.
