Oh my god guys, you are so white. Don't you, like, have sun in your country? – buvo frazė, kurią išgirdome pačią pirmąją savo dieną Afrikoje. Auč. Bet tuo pat metu ir nežinau, ar gali būti geresnis paaiškinimas, kodėl čia nusprendžiau praleisti paskutinį žiemos mėnesį.
Kai iš apsnūdusios žieminės Lietuvos esi numetamas tiesiai į Marakešo senamiestį, receptoriai nesupranta, kas vyksta. Ant pėdos važiuoja motoroleris, akis graužia tadžinų dūmai, kobra šoka pagal gyvačių užkalbėtojo fleitą, per kelią bėga kalakutas, o ant mėsininko kablio padžiauta kupranugario galva… Akys nespėja dairytis, spaudi piniginę prie šono ir bandai suprasti, kas čia bus. YALLAH YALLAH YALLAH!
Ko ten į tą Afrikos turgų važiuoti?
Prieš kelionę gaudydamas informaciją apie šalį, ne iš vieno žmogaus girdėjau, kad nieko iš to Maroko gero. Paskutinę vinį įkalė jutuberis, neseniai apkeliavęs sirijas ir afganistanus, kuris pasakė, kad tai yra ko gero vienintelė šalis pasaulyje, į kurią jis niekad negrįžtų dėl ore nuolat tvyrančios įtampos ir streso. Hm.
Perspėjimai pradėjo materializuotis vos išlipus iš lėktuvo – bet kurio didmiesčio medinoje patyrę turgaus vilkai naivų turistą drasko į šonus su visais įmanomais pasiūlymais: nuo jodinėjimo kupranugariu ar argano aliejaus iki hašišo pyragų. Į sceną žengia visi standartiniai bajeriai apie uždarytas gatves, praėjimo mokesčius ir kaip tyčia šiandien prasidėjusias didžiausias metų šventes. Pavyzdžiui, tavo naujas geriausias draugas bus šventai įsitikinęs, kad tau būtina užsukti į nesvietiškai dvokiančią odų raugyklą. Neigiamas atsakymas niekaip neįtakos jo elgesio, todėl teks drauge pereiti pusę miesto, kol jis truputį surauktu veidu galiausiai atstos.
Aišku, panašioms situacijoms nereikia ir Afrikos – praktiškai bet kuri Europos sostinė, sulaukianti kelių milijonų turistų per metus turi panašią programą. Prahoje po kojomis pakiš paveikslą, už kurio sugadinimą teks susimokėti, Milane riš nemokamas apyrankes, o Barselonoje patikrins kišenių turinį, kol pasirašinėsit peticiją už badaujančius vaikus. Vis tik, nors žaidimo taisyklės ir panašios, Maroke jis žaidžiamas su gerokai mažiau elegancijos ir ant techninės pražangos ribos.
Bet sukandi dantis, prisimeni nepavykusias prancūzų kalbos pamokas, iškeiki žmogų, sugalvojusį, kad 98 ta velnio kalba bus quatre-vingt-dix-huit ir brendi per miestą įtariai vertindamas kiekvieną smulkmeną, kad nebūtum išdurtas, paklaidintas ar nesumokėtum keturis kartus didesnės kainos.
Vis tik, jei sugebi pasijuokti iš viso šito chaoso absurdiškumo, turgaus beprotybėje galima nesunkiai pagauti azartą. Aišku, nė karto nepaslysti turbūt nepavyks, bet mokestį turizmo dievams bent kartą sumokėti privalo kiekvienas. Na, bet pinigai pinigais – Marokas banko sąskaitos vis tiek perdėm neskriaudžia – tik ilgainiui imi galvoti, kad tokiame mūsų santykyje su vietiniais slypi kur kas didesnė problema.
Trumpalaikės draugystės iš išskaičiavimo
Blogiausia tai, kad tokioje aiškiai įtvirtintoje turisto ir įkyraus kaulytojo dinamikoje pasimeta natūralūs bandymai užmegzti padoresnį ryšį su čionykščiais.
Kadangi Maroke daugelis mato tave kaip pablyškusį pinigų maišą, galvoje greitai susiformuoja potrauminis sindromas ir gynybinė reakcija. Pamatęs pasiklydusį žioplį, vietinis artėja ir tuoj klaus, kas nutiko, o tu jau bėgi tolyn makaluodamas rankomis, kad „ne ne ne, ačiū, nieko nereikia, hevanaisdeimafrend“. Tada pasislėpęs už kampo toliau bandai susiorientuoti pagal saulės poziciją danguje, nes jokia žemėlapių programėlė šiaip jau nesupranta, kaip veikia afrikietiški miestų labirintai, o namo tai norisi.
Bet kartais viskas, ko tas vietinis norėjo, buvo tiesiog pasilabinimas ir pasidomėjimas, iš kur mes tokie balti čia pas juos atklydom.
Tarsi galima suprasti, kad nuolatinės turistų atakos yra tiesiog įtvirtintas pragyvenimo būdas, tačiau toks elgesys kartu ir iškasa nemažą komunikacinę duobę. Ta duobė lemia, kad po poros dienų medinos turgūs išvargina tiek, kad nebelieka nė mažiausio noro ten kelti koją rytoj.
Instagramiškos Maroko oazės
Gera žinia ta, kad kai pabosta pečiais brautis per miesto centrą, nuo įkyruolių ir saulės trumpam gali pasislėpti nuostabaus grožio riaduose. Kažkada turtingų pirklių oazėmis buvę tradiciniai namai su vidiniais kiemais, sodais ir fontanais, šiandien tapo butikiniais viešbučiais, pamėgtais architektūros fanų ir instagramo influencerių.
Riadai yra tarsi savotiški monumentai tam, ką marokiečiai moka geriausiai: preciziškoms delionėms, skoningiems spalvų deriniams, margiems raštams ir unikaliam rankų darbui. Tokia Ikėjos priešingybė – kiekviena grindų plytelė čia šiek tiek kitokia nei jos kaimynė, o žaviai pasvirusios sienos drėbtos iš akies, o ne pagal visokių ten gulsčiukų pramanus. Turint aistrą amatams ar architektūrai, tokie viešbučiai savaime gali tapti ne nakvynės vieta, o visa meno galerija.
Vis tik, kaip gerai bebūtų pasakiško riado terasoje tiesiog gerti mėtų arbatą, po aštunto puodelio supranti, kad likusio mėnesio tokiame mieste neištempsi. Reikia ieškoti alternatyvos didmiesčio gyvenimui. Gerai bent tai, kad yra antrasis Marokas su didžiuoju A priešakyje.
Prieglobstis intravertui – Atlanto pakrantė
Ieškant alternatyvos miesto beprotybei, atsiveria kita šalies pusė, pasiruošusi priglobti pavargusią intraverto sielą – Atlanto vandenynas, kurio pakrantės Marokas turi ne vieną tūkstantį kilometrų.
Kai atvažiuoji į banglentininkų pamėgtą Tagazutą, greitai supranti, kad nors keistų kvapų ore vis dar sklando nemažai, gyvenimo tvarka čia kardinaliai kitokia. Nenusileidžiančios saulės atokaitoje pasliki guli šunys, žmonės prisijungia prie jų ir dienos tampa dvigubai lėtesnės. Pagrindiniai girdimi raktažodžiai iš buy, good price, my friend čia greitai pasikeičia į surfhouse, yoga ir retreat. Nu gerai, gal dar hašiš.
O tada belieka atgniaužti turguje taip saugotą piniginę, kedus išmainyti į flipflopus ir lėtai kiūtinti į paplūdimį svarbiausiam dienos įvykiui - niekad nepabostančiam fantastiško grožio saulėlydžio stebėjimui.
Keliautojai, pagyvenę prancūzų kemperistai, nuotoliadarbiai ir kiti naujųjų laikų benamiai iš Europos ar Šiaurės Amerikos šitą oazę suuodė jau prieš kurį laiką, todėl Maroko pajūrio kaimeliai pilni nuo šaltos žiemos besislepiančių vakariečių. Tai lemia, kad „Patagonia“ rūbų koncentracija per capita čia, ko gero, didžiausia pasaulyje, o į kasdienį gyvenimą neišvengiamai ateina daugiau vakarų civilizacijos atributų.
Viena vertus, tai reiškia moderniems poreikiams geriau pritaikytą infrastruktūrą - čia gali rasti ir viso pasaulio virtuvę, ir šviesolaidinę erdvę darbui, ir saulėlydžio jogą ant stogo, ir puikiai angliškai kalbantį banglenčių instruktorių. Kita vertus, kai sėdėdamas Tamraghto kavinėje klausai Johnny Cash’o American’ą ir valgai meksikietišką tako, kurį užkandi blynais su klevų sirupu, imi svarstyti, kiek čia visgi tos berberų Afrikos autentikos.
Koks tavo santykis su chaosu?
Taip, Marokas kartais yra užknisančiai chaotiškas: autobusas atvažiuos arba po pusvalandžio, arba kitą savaitę, užsakymo priėmusio padavėjo gali nebesutikti gyvenime, o į tau parduotą vietą kuklaus dydžio Dacia Logan’e „taksistas“ gali netikėtai paimti 8 pakeleivius.
Erzina? Taip. Bet kuo toliau, tuo labiau man ima atrodyti, kad kelionės nėra apie geras ar blogas šalis. Kelionės yra apie tave ir tavo santykį su pasauliu. Taip ir Maroke – apsilankymo sėkmė labai stipriai priklauso nuo to, kiek gali numoti ranka į eilinį absurdą, pasijuokti ir toje turginėje Afrikos beprotybėje pamatyti lašą žavesio.
Jei nori būti paliktas ramybėje ir tykiai mėgautis moderniais patogumais, ko gero, čia nėra ko kišti nosies. Bet jei ieškai ypač gyvos kultūros, kuri užvers tavo receptorius kvapais, skoniais, spalvomis, raštais ir nuolatiniu kontaktu su vietiniais, čia gali būti tavo vieta.
Visai kaip su žmonėmis - būna tie, su kuriais gera tiesiog tylėti, ir būna žmonės–pramogų kompleksai, kurie atakuoja visus tavo pojūčius. Visi savaip žavūs, o su kuriais geriau sutari, čia jau tavo reikalas.
