Po 19 valandų kelionės pagaliau nusileidau karantinuotame Vilniuje. Vietoj pavardžių lapus laikančių taksistų sutikus tik baltais skafandrais pasipuošusius gydytojus pasidarė aišku, kad kelionių suvokimas nuo šiol apsivers žemyn galva.
Prieš tris dešimtmečius Gabriel Garcia Marquezas parašė romaną apie meilę choleros metu. Nors į literatūros Nobelį ir nepretenduoju, noriu pakalbėti apie panašiai (ne)įmanomą dalyką – keliones globalaus viruso metu. Niekad nebuvau didžiu optimistu, bet šįkart galvoje kirba šventvagiška mintis, kad šitoje betvarkėje kelionėms gali nutikti ir šis tas pozityvaus. Kad nebūtų portališkai slogu, parsivežiau ir šiek tiek vaizdų iš pasakiškai gražios saulės nutviekstos Lisabonos, iš kurios bėgti teko taip ir neapšilus kojų.
Lisabona – ideali vieta atostogoms Europoje?
Bet apie viską nuo pradžių. Praeitame įraše apie darbo neturėjimą truputį užsiminiau, kad maniškė situacija leidžia, pavyzdžiui, imti ir išvažiuoti į Portugaliją mėnesiui. Tais svajingais laikais, kai į orą dar kilo lėktuvai, susiplanavau idiliškas darbostogas, su daug fotografijos, kelionėmis Atlanto pakrante, nuotoliniu darbu ir saulėlydžių stebėjimu su vynu rankoj nuo vieno iš 7 Lisabonos kalnų. Boeingui riedant Karmėlavos taku, Portugalija skambėjo visai nekaltai – vos vienas ar du kažkokio ten viruso atvejai ir gerokai daugiau kelioniškai optimistiškų minčių mano galvoje.
Pirmos dienos Portugalijoje ir buvo planuotai idealios. Maža paslaptis, kad pabėgti į +25 šilumos ir pietietiškai neskubant pavėpsoti į vandenyną yra vienas geresnių dalykų, ką galima padaryti ankstyvą pavasarį. Turistų apsėstų tramvajų stabdžiai cypia egzotiškai, bet aplinkui viskas neįprastai sava ir paprasta, vietiniai kažkuo primena lietuvius – skundžiasi ir džiaugiasi panašiais dalykais. Su panašia nostalgija jie svaičioja apie tuos laikus, kai buvo svarbi ir didinga Europos valstybė. Panašiai dūsauja ir prisiminę, kad šiuo metu progreso statistikos lentelėse makaluojasi kažkur ties viduriu.
Lisabona (ir Portugalija) iš pažiūros užžymi visas reikalingas varneles: klimatas netoli tobulo, vandenynas matosi pro beveik kiekvieną langą, su žmonėmis surasti kontaktą lengva, miestas kompaktiškas, spalvotas, gražus, skanus, saugus ir sąskaita už visa tai nesuvalgo piniginės. Tokie faktoriai dažnai lemia, kad važiuodamas į tokią vietą nebūsi ypačiai originalus. Ne, čia ne koks Kišiniovas, į Portugalijos sostinę atvažiuoti be manęs šiemet sugalvojo dar 4 milijonai žmonių.
Ne mažiau už pilvus diržais susiveržusius turistus ilgomis kojinėmis, Lisaboną pamilo ir svajokliški startupai bei freelanceriai. Miestas skaičiuoja apie 50 bendradarbystės erdvių ir kokį milijoną paspirtukų išmėtytų pakampėmis. Kasmet čia vyksta didžiausia technologijų konferencija pasaulyje, visi puikiai žino žodžius, kurie į užsienio kalbas nesiverčia ir atrodo, kad Lisabona šiaip jau visai norėtų būti Europos Silicio slėnio padaliniu.
Ir nors turizmas buvo tas arklys, kuris prieš dešimtmetį ištraukė Portugaliją iš gilaus ekonominės krizės griovio, kalbant su vietiniais vis išlenda pasikartojantis argumentas, kad kažkas po to jų mieste pasikeitė. Kol mes Lietuvoje kasmet iki desperacijos laužom galvą, kokia čia dar rinkodarine kampanija įtikti užjūrių turistams, Lisabona pradeda lukštenti perteklinio turizmo idėją. Centrinėje miesto dalyje šiuo metu yra daugiau nei 10 000 Airbnb pasiūlymų ir Alafama rajone nuomojamą kampą rasi dažniau nei tikrus namus. Turistų srautai auga, mėnesinės nuomos kaina artėja prie vidutinio atlyginimo dydžio, į tramvajus nebetelpa vietiniai ir niekas dorai nesugeba paaiškinti, kokio velnio visas miestas pilnas dūmus spjaudančių azijietiškų tuktukų.
Vieta kelionėms ideali, laikas – nelabai
Pirmąją savaitę be didesnio tikslo slampinėdamas po saulėtą miestą grūdindamas blauzdas kalvose, fotografuodamas ir rinkdamas niekam nereikalingus faktus dar galvojau, kad čia atvažiuoti buvo viena geresnių pastarojo meto idėjų. Vis tik, pasaulis turėjo kitokią nuomonę ir gerokai rimtesnių bėdų nei Lisabonos turistų invazija.
Visai šalia esanti Ispanija sprogo kaip viruso židinys ir atsėlinanti situacija galiausiai pradėjo baksnoti optimizmą, kurį turėjau prieš čia važiuodamas. Maksimaliai užaštrinta panika apokaliptinėse lietuviškų portalų antraštėse ir subtiliai raginančios grįžti artimųjų žinutės galiausiai priverčia pragulėti pusdienį užsiklojus galvą ir permąstyti kelionės planus. Nors aplinkiniai pubai dar pilni lėbaujančių britų, net pro portugalų pietietišką požiūrį imą skverbtis nerimo nuotaikos. Kai pamatai, kad Makdonaldas į vidų nebeįleidžia, supranti, kad laikas namo. Eidamas namo iš vietinės įrašų parduotuvės už 2 eurus dar prigriebiu Cheto Bakerio albumą geram keliui ir nuleidęs galvą kiūtinu krautis kuprinės.
Kaip žmonės keliaudavo prieš 20 metų?
Nusprendus rinktis žaislus ir sugalvojus, kad bilieto norėtum daugmaž rytojui, imi labiau vertinti žmones, kurie sugebėjo keliauti prieš Ryanair atsiradimą. Skrydžiai absurdiškai brangūs, pilni, atšaukti arba kitą savaitę. Kol pagaliau suradęs potencialią skylę galvoji, kiek gera idėja yra 14 valandų pragulėti ant maksimaliam diskomfortui sukurto oro uosto suoliuko, persikrovęs puslapis parodo dar 100€ didesnę bilieto kainą ir jau norisi rėkti.
Galiausiai segantis diržą ir žiūrint į ant iliuminatoriaus lenktyniaujančius pirmus per kelionę iškritusius lašus galvoje lieka viena mintis – kai pasaulis vėl atsisuks į saulėtąją pusę, į Portugaliją būtinai sugrįšiu. Na tada, kai karantino metu tikrąsias vertybės staiga atradusieji masiškai grįš į mylimus barus, su aperoliu rankoje rūkys IQOS’ą ir vėl pasakos, kaip daug darbo turi. Kai didžiausia planetos problema vėl taps plastikinis šiaudelis. Va tada.
Nusispaudęs Dubline šonus galiausiai pasiekiau namus. Idiliškos darbostogos sugriuvo, rezervacijos sudegė ir daugelis suplanuotų veiklų nuėjo velniop. Tikėjausi parsivežti tūkstančius nuotraukų, gavosi du šimtai. Nuplaukė ir pasivažinėjimai vandenyno pakrante, ir Cabo da Roca švyturiai, ir savaitę mažame miestelyje, kurio pavadinimo dar nebuvau sugalvojęs. Ir šis įrašas gavosi visai ne toks, kokį braižiau mintyse, nes staiga paaiškėjo, kad pasaulyje yra kur kas svarbesnių dalykų nei kelionės, kuriomis privaloma pasidžiaugti Instagrame.
Kas bus kelionėms?
O pačių kelionių neišvengiamai laukia įdomūs laikai – ko gero, jos kuriam laikui vėl taps keista privilegija. Piniginės bus tuštesnės, bus baimių, skeptiški žvilgsniai į keliaujančius irgi nepadės. Net tas jaukus šeimos restoranas Malagoje, kuriame valgėt paeliją, kitąmet gali nebedirbti, o AirBnb Sicilijoje, kuriame atostogavote tris metus, jau bus parduotas.
Vis tik, absurdiška Lisabonos situacija, kai ilgus metus gyvenę gyventojai yra priversti išsikelti iš savo namų, kad užleistų vietą turistams, pakurstė keistą idėją. Žinau, ekonominiu požiūriu tokia mintis beprotiška ir turizmo sektorius šiame balagane nukentės skaudžiausiai, bet... galbūt dabar neblogas metas lisabonoms, venecijoms, barselonoms ir dubrovnikams šiek tiek atsikvėpti ir pagyventi savo ritmu?
Kaip ten bebūtų, nors pasaulio lėktuvai ir sėdi angaruose, tikrai norintys keliauti tam būdų suras visada. Net jei šiemet vietoj Vietnamo teks pasirinkti Mūšos tyrelį.
