Į Devilstone nuvažiuoti planuoju jau kokį penkmetį, bet vis randu būdų nusimuilinti kitais darbais, blogu oru ar savo gimtadieniu. Festivaliui praėjus, dažniausiai žiūriu kitų padarytas nuotraukas ir graužiuosi, kaip daug praleidau. Užteks, šiemet kemšu fotiką į kuprinę, traukiu iš spintos paauglinę juodą maikę su grupės logotipu, į kurią nebelabai telpu, ir važiuoju į Anykščius gaudyti velnių.
Kaip aš netyčia patekau į didžiausią gėjų paradą Europoje
Prieš porą savaičių slampinėjau Bratislavoje, kuri, mano nusivylimui, visai neprimena to „Eurotrip“ filmo (ir reikalai tik blogės, nes miestas intensyviai gražėja), ir jau antrą dieną pradėjo darytis nuobodu. Paprasčiausias sprendimas – poros valandų kelionė į visai šalia esančią Vieną. Jokio konkretaus plano neturėjau: turistiškas pusdienis su šniceliu, dideli namai, viena kita pilis ir vakarop grįžtu į Slovakiją. Pasirodo, tądien virš Vienos kybojo vaivorykštė ir ji turėjo paruošusi staigmenų.
Juodai baltas Kauno džiazas
Kaunas Jazz labiausiai yra šventė. Kartais gal nepakankamai įvertinama ir priimama kaip natūrali kasmetinė duotybė, sutampanti su išsigelbėjimu iš žiemos. Kartais gal pamirštant, kad tokie svečiai kaip Dianne Reeves yra apskritai vienintelė galimybė Lietuvoje pamatyti žmogų, ant lentynos turintį 5 Grammy apdovanojimus. Kartais gal nepakankamai plojant žiūrint į atlikėją, kurio albumas pasiekia civilizuotų šalių chartų viršūnes (Gregory Porter). Bet Kaunas Jazz yra šventė, kurioje reikia apsilankyti. Gal net su kaklaraiščiu.