Šiek tiek besidomintiems, kur bastausi, mano prielankumas pietrytiniam Europos kampui nėra didelė naujiena: anksčiau jau pasakojau, kaip per Makedoniją riedėjau šimtamečiu traukiniu, o Bosnijoje ir Hercegovinoje laipiojau kulkų suvarpytais Sarajevo bokštais.
Naujausios kelionės planas buvo kiek ambicingesnis – nuvažiuoti kelis tūkstančius kilometrų, aplankant didžiąją dalį Balkanų pusiasalio ir bent truputį suprasti, iš ko susideda tas laukinis šio regiono žavesys. Tuo pačiu bandau ir sau atsakyti, kodėl praėjus vos mėnesiui nuo nusileidimo nuo Olimpo kalno mintyse jau braižau dar vieną kelionę čia.
Balkanai eina lauk
Maža paslaptis, kad mes, lietuviai, esame namisėdos. Nemėgstu pasakoti, kad už tvoros žolė žalesnė, bet Balkanuose žmonės mėgsta išeiti iš namų. Nesvarbu, kad jiems 57-eri, o rytoj į darbą. Net jei „X-faktorių“ rodo, vis tiek eina. Aukščiausio Juodkalnijos kalno viršūnėje šalikelėje visada rasi gryčią, kur įpils vyno ir duos pavalgyti, o prie gretimo stalo sėdės garsi kompanija. Net ir keliasdešimttūkstantiniame Serbijos mieste gali išgirsti tiek šurmulio, kiek Lietuvoje rastum tik dešimtį kartų didesniame Vilniuje ar Kaune, ir tai dar kokias nors varžybas reikėtų laimėti prieš tai.
Beje, ar tai, ką gausite šurmuliuojančiose kavinėse, jums patiks, yra visai kitas klausimas, labiausiai priklausantis nuo jūsų mėsos ir stambiagabaričių duonos gaminių pomėgio. Veganams ir vegetarams Balkanai už sostinių ribų yra viena sunkiausiai išgyvenamų vietų Europoje. Sori.
Balkanai moko istorijos
Jei galvojate, kad mūsų šalies istorija su savo žečpospolitomis, padalijimais, okupacijomis, sąjungomis ir atjungomis atrodo sudėtinga, tai jūs nieko negirdėjot apie Balkanų ir Jugoslavijos istoriją. Norint suprasti, kas dedasi šiame regione, vieno Wikipedijos puslapio neužteks: pradedant Vakarų civilizacijos lopšiu laikoma antikine Graikija, baigiant Balkanų karais, Jugoslavijos rokiruotėmis ir vos prieš gerą dešimtmetį pasibaigusiu sienų braižymu.
Istorijos sudėtingumą gerai iliustruoja ir tas faktas, kad iki šios dienos niekas tvirtai nesutaria, kas tie Balkanai išvis yra – tiesiog visos pusiasalio šalys ar konkreti etninių šalių grupė, besidalinanti jugoslaviškąja praeitimi. Šiek tik pasigilinus, krašto istorijoje nesunku rasti ir keistų faktų – pavyzdžiui, Albanija buvo susikūrusi savo totalitarinio komunizmo formą, išsikasė kelis tūkstančius bunkerių ir gerą gabalą XX amžiaus sugebėjo išgyventi neturėdama nė vienos sąjungininkės pasaulio žemėlapyje.
Vis tik, nors spalvų Balkanų praeityje ir netrūksta, jos dažnai niūrios – teritorijų padalijimai ir valstybių sienų stumdymai retai pasibaigia taikiai ir gražiai. Vienas unikaliausių buvusios Jugoslavijos palikimų – spomenikai – abstraktūs ir brutalistiniai paminklai kariniams neramumams prisiminti ir jų aukoms pažymėti. Spomenikai dažnai tūno nuošaliausiuose šalių kampuose, kuriuos pasiekia retas turistinis maršrutas. Simbolinis jų rinkimas gali tapti įdomiu kelionęs į Balkanus paįvairinimu.
Balkanai moko vairuoti
Tokios atkarpos, kaip vakarine Balkanų pakrante, palei Jonijos ir Adrijos jūras besidriekiantis lėtkelis, yra vienas geriausių dalykų, kuriuo galima važiuoti ratais. Vienintelis kelio trūkumas – vietiniai vairuotojai, kurie jau seniai nustojo žavėtis tuo grožiu, ir dabar nori tik kuo greičiau sugrįžti namo. Priešingai nei kokioje Islandijoje, kur galėtum vairuoti užmerkęs vieną akį, čia kelyje visada tvyro lengva įtampa. Kita vertus, jeigu išgyvensite 27 serpantinus prie Kotoro, nuolatinį pypsėjimą Salonikuose, vairuotojų pasimetimą prieš kiekvieną žiedą Tiranoje ir vieną kitą avį visur kitur, tas kalėdinis kamštis prie „Akropolio“ atrodys kaip vaikų žaidimai.
Svarbu nepamiršti, kad tokiose šalyse kaip Albanija, kur 60% automobilių parko sudaro savo vakarietišką gyvenimą jau užbaigę Mercedesai, transporto priemonė yra sakralus reikalas, pirmiausia tarnaujantis kaip saviraiškos priemonė ir statuso įrodymas, o tik tada kaip būdas nusileisti nuo to prakeikto kalno.
Balkanai padeda mylėti Lietuvą
Žinot tą jausmą, kai kokiais 2007-aisiais nuvažiuoji į Vakarų valstybę ir autobuse pirmą kartą pamatai touchscreen’ą, parduotuvėje taromatą, o atokiausio kalno viršūnėje tualete bėga karštas vanduo? Bliamba, va čia tai progresas. Nors Balkanai toli gražu ir nėra Kazachstanas, juos vakarietiškas progresas pasiekė mažiau. Gali būti, kad atsiskaityti čia teks grynais (nebūtinai dėl techninių galimybių), autobusas vėluos valandą ir neturės vieno lango, o Wi-Fi veiks kaip senais gerais pypsinčių modemų laikais. Žodžiu, jeigu gimėte Lietuvoje iki 2000-ųjų, labai nustebsite.
Be abejo, daugelis vakarietiškų trend’ų, tokių kaip beribis politkorektiškumas, feminizmas, gyvenimas be plastiko, gliuteno, laktozės ar vilnonių kojinių čia dar neatėjo. Šiame laukiniškume slypi didelė dalis globalizacijos nesugadinto žavesio ir neeuropietiškos Europos vos už kelių valandų skrydžio nuo namų.
Balkanai išlaisvina laukiniškumą
Sakykit ką norit, bet nėra tiksliau keliavimo Europoje išpranašavusio teksto nei 2002 m. ŽAS daina „Žalias pasas“. Nors mano paso spalva jau senokai nebe ta, bet Europa tikrai mažėja. Draugas skraido dirbti į Frankfurtą, kolegos kas mėnesį išvažiuoja į vis skirtingas Italijos salas, o buvimas Milane šiandien prilygsta grįžimui pas mamą cepelinų. Dažna netolima kelionė praranda tą „WOW!“ atodūsį, nes viską jau kažkur matėme. Vis tik, Balkanuose šis jausmas dar gyvas: kartais dėl situacijos absurdiškumo, kartais tiesiog dėl neapleidžiančio supratimo, kad paėjęs kelis kilometrus į šoną gali rasti vietą, kurioje prieš tave buvo vos keli žmonės. Jeigu sostinėse gyvenimas ir vakarietiškėja, Balkanuose visada gali ranka pasiekti tą laukiniškumą, kuriame ūkininkas visai neegzotiškais tikslais asiliuku tempia į kalną šieną.
O ir keliauti į tą autentiką gerokai paprasčiau nei į kokius Vidurio Rytus. Nors didžioji Balkanų dalis ir nėra Europos Sąjungoje, lietuviai su makedonietišku Volkswagenu čia nesukelia jokiu įtarimų kertant Juodkalnijos – Serbijos siena.
Balkanai saugo piniginę
Kaip bebūtų gaila, grįžti iš kelionės ir nesulaukti klausimo „O tai kiek kainavo?“ pavyksta sunkiai. (Ne, rimtai, sugalvokit gi ką nors įdomesnio). Visgi, kad ir kaip norėtųsi, sunku ginčytis, kad finansinis aspektas nedaro įtakos renkantis kelionių kryptis. Balkanai yra gerokai palankesnis Viduržemio jūros kampas už Italiją, Prancūziją ar Ispaniją ir čia su jūsų euru galima pamatyti gerokai daugiau, ypatingai pasibaigus turistiniam sezonui. Vienintelė Graikija yra įsitvirtinusi lankytinų Europos šalių viršūnėje, „Game of Thrones“ padeda į viršų kilti ir Kroatijai, tačiau kitos regiono šalys dar tik bunda iš žiemos miego arba visai tais turizmų niekais nesirūpina.
Visgi, turistų srautų augimas šiame regione neišvengiamas, šiemet net ir „Lonely Planet“ į rekomenduojamų aplankyti šalių sąrašą įtraukė Albaniją ir Kosovą (!). Žodžiu, kraukit kuprines ir paskubėkit. Žmonės čia jumis džiaugsis labiau, o ir draugams galėsite papasakoti apie mistinę šalį, kurioje jie tikriausiai dar nėra buvę.
Yra ir kitų, gerokai banalesnių priežasčių aplankyti Balkanus: idiliški Albanijos paplūdimiai, nuostabios Juodkalnijos įlankos, kaip klimatas šilti Makedonijos žmonės ar Graikijos mitų pėdsakai. Žinoma, nemažai dalykų iš šio sąrašo galima surasti ir kur nors Italijos Kalabrijoje ar Prancūzijos Rivjeroje. Vis tik, Balkanai didžiąja dalimi yra ta mažiausiai aikštinga Viduržemio šeimos sesuo, kuri kiek mažiau pasitiki savo grožiu ir nežiūri į save taip rimtai kaip kitos. Viskas susideda į tai, kad ji yra gerokai labiau sukalbama ir būti su ja kažkaip paprasta ir lengva.
