Prieš kelionę į Bosniją ir Hercegoviną apie šalį nežinojau praktiškai nieko. Ir tai nėra pasigyrimas savo beprotišku laukiniu spontaniškumu, tiesiog bandydamas ieškoti informacijos apie šią šalį lietuviškai, atsitrenki į sieną jau trečiajame Gūglo puslapyje, Lietuvos ambasados ji neturi ir šiaip ten niekas nėra buvęs, tai nepadeda net supermama.lt. Ir boy oh boy, neegzistuojantys lūkesčiai buvo viršyti.
Neabejotinai ryškiausias Bosnijos ir Hercegovinos bruožas – įvairovė. Į Lietuvos dydžio plotą jiems pavyko sutelkti tris tautas, tris kalbas, tris prezidentus ir tris pagrindines religijas. Na gerai, žodis „sutelkti“ šiame konstekste gal ir nėra pats tinkamiausias – iki pat 1995 m. čia vyko karas, kurio pasekme ir tapo naujai susiformavusi valstybė. O sostinėje – Sarajeve – beveik 4 metus truko ilgiausia modernioje istorijoje miesto apgultis, aplenkusi Leningrado ir Staliningrado puolimus. Tiek tos Wikipedijos. Ai, o eksportuoja jie daugiausia kėdes. ¯\_(ツ)_/¯
Sarajevas savo ruožtu yra didžiausias skirtumų katilas, kuriame nepavyktų rasti dviejų vienodų namų. Miesto širdis – bazaras Baščaršija, kiaurus metus rūkstantis dūmais nuo kepamų Ćevapčići'ų ir sutraukiantis, rodos, pusę miesto gyventojų. Čia telpa viskas – nuo moterų visą kūną dengiančių burkomis iki ekstremaliai trumpų sijonų, nuo intensyvios prekybos viskuo kas papuola iki veik meditacinių kavos gėrimo ritualų. Čia vyko visi šalies svarbiausi įvykiai ir prasidėjo lygiai vienas Pasaulinis karas. Eidamas į tokią vietą tikiesi nesustojančių pietietiškai pakelto tono šūksmų, bet čia tylu. Ir tai atspindi bosnių charakterį – jie atviri bendravimui, tačiau nėra įkyrūs tavo naujieji geriausi draugai, norintys įsiūlyti sulčiaspaudę už 200 konvertuojamųjų markių.
Sėdėti vienoje vietoje Bosnijoje nėra pati geriausia idėja – miestai nedideli, o kurortai nėra nubarstyti auksiniu smėliu, kuriuo galėtum flip-flop'inti savaitėmis. Bosnijoje reikia keliauti – privažiuoti kalną, išvingiuoti serpantiną į viršų ir vėl nuriedėti žemyn, sukryžiavus pirštus, kad posūkyje nesutiktum valstiečio su traktoriumi. Ir tai pakartoti penkiasdešimt kartų per dieną. Takoskyra tarp regionų čia labai ryški – vakaruose esanti stačiatikiška Serbų respublikos teritorija atrodo kaip kita valstybė. Ir tai ne šiaip žemaitiškas pseudo skirtumas su juokingais dvigarsiais ir pokštais apie pasą, o skirtingas mentalitetas, kalba, požiūris, rašmenys. Serbijos respublika – euroskeptiška, idealizuojanti praeitį, kai tuo tarpu Bosniškoji nedrąsiai dairosi į vakarus, net stojimo į ES prašymą užpildė. Primena tokią vieną pažįstamą šalį, ar ne? Serbijos respublikos sostinėje Banja Luka tvyrantis nykus vaizdas primena, kas būtų jei valią duotume tiems, kurie sako, kad atitinkamoje sąjungoje buvo geriau.
Nors aš čia ir prifotografavau griuvėsių ir kaimo pirkių, nes man taip įdomiau, Bosnijoje gražu. Labai. Karo randai – neišvengiama šalies realybė, o kulkų prakiurdytas namas čia yra toks įprastas, kad niekas nebepakelia galvos, bet važiuojant per šią šalį lieki nustebintas jos grožio. Atsivėrus eilinei panoramai su zelandiškais slėniais ir snieguotų kalnų viršūnėmis, pradedi garsiai svarstyti, kodėl mes nieko nežinome apie šį Europos kampą.
Šalies investicijos į turizmo sektorių akivaizdžiai nėra didelės, tačiau jei jau nusigauni į čia – diskomforto nejauti. Aptarnaujantis personalas ir didesnių miestų gyventojai kalba padoria anglų kalba, kartais už kasos aparato net mėtosi angliškas meniu, lankytini objektai turi rodykles, Wi-Fi tinklų daug, o kai kurie jų dar ir veikia. O jeigu ir pasiklydot beieškodami Piratų baro, bėdos nėra, jums padės vietinių paslaugumas ir supratingai nukreipti pirštai.
Bosnija yra puiki vieta norint suprasti be galo sudėtingą Jugoslavijos istoriją ir rasti dar visai šviežių jos pėdsakų. Dėl savo kompaktiškumo ji gali tapti ilgesnės kelionės per Balkanus dalimi, kuriai patirti užtektų vos keleto dienų. Visgi, didelės kelionės laiko mašina atgal čia tikėtis nereikėtų – šalis atvira naujovėms ir judantį į priekį (ypač turint omeny visas aplinkybes). Na, išskyrus Tuzla oro uostą, solidumo konkurse besivaržantį su Kupiškio autobusų stotimi.
Nors turistų srautais užgožta kaimyninės Kroatijos, kuriai su Adrijos pakrantės ilgiu pasisekė truputį labiau (Bosnijos pajūris – vos 20 km), ši šalis yra nepelnytai nuvertinta. Arba tiesiog deramai neįvertina, nes apie jos dabartinę būseną (ar net egzistavimą) žino nedaugelis. Tad jei norite new-hip vietos, kur nėra buvęs nė vienas jūsų draugas – keliaukite į Bosniją ir Hercegoviną, gražią šalį, kur durys atviros, o lėkštes krauna sklidinas. Be to, keliaujant į Bosniją lietuviams nereikia net paso. Tik primenu, kad pernai šį statusą jau pranašavau Makedonijai, o šiemet Lonely Planet paskelbė jos Ohridą vienu iš top 5 miestų aplankyti 2017-aisiais.
O į tuos Užsienio reikalų ministerijos perspėjimus apie po karo užlikusias minas tai, ai, nekreipkit per daug dėmesio.
