Jeigu atvirai, ar galėtum žemėlapyje parodyti Iraną? Aš negalėjau. Tai skamba kaip viena iš tų keistų šalių Vidurio Rytuose, apsuptų daugybės mitų, legendų ir piktų kaimynų. Kai aplinkiniams nedrąsiai prasitari, kad nusipirkai bilietus ten, dažniau sulauki skeptiškų klausimų „kokį velnią tu ten veiksi?“ ir kelių dešimčių pokštų apie terorizmą, sprogimus, pagrobimus ir kitus malonius reikalus. Negana to, Irano viza pase gali sukelti problemų ateities kelionėse, tad grūdant į kuprinę daiktus, lygiai taip pat į galvą lenda ir keistos mintys. Bet gal negali būti taip blogai? Ar gali?
Kad ir kokie mediniai tie pokštai bebūtų, pagrindo jiems toli ieškoti nereikia. Įvedus „Iran“ į Google paiešką, jau pirmame puslapyje kasdien rasi dar šiltų straipsnių apie branduolinius ginklus, žiniasklaidos draudimus, ekonominius karus su Vakarais ir kitas smulkmenas, gracingai balansuojančias ant trečiojo Pasaulinio ribos. Visgi, kai išlipi iš lėktuvo, į kišenę susivynioji savo pirmąjį milijoną ir išeini į gatves, po truputį imi suprasti, kad viskas čia yra kiek kitaip.
Pirmąsias dienas Irane lietuviškas įtarumas reguliariai vis uždega raudoną šviesą. Nuolat baksnodamas į nugarą jis sufleruoja, kad jau tuoj tuoj į skersgatvį pakvietęs iranietis apgaus, parduos tavo sielą ar bent jau paprašys pasidalinti tuo turimu milijonu. Ir tas lietuviškas įtarumas nuoširdžiai pasimeta, kai nieko panašaus neįvyksta ir iš skersgatvio sugrįžti ne tik sveikas, bet dar ir sotesnis ar kažką sužinojęs. Pirmą kartą pagalvoji, kad tiesiog pasisekė. Kai taip pasiseka trečią kartą, pasidaro įdomu.
Labiausiai Irane stebina ne šimtus kilometrų besidriekiančios dykumos ar milijonus rakandų pardavinėjantys turgūs, o žmonės, sugebantys parodyti ypatingą dėmesį vienas kitam. Taip, suprantu, kad tai yra frazė, kurią sako 8 iš 10 turistų, nuvažiavę su Makaliumi į Graikiją ir gavę papildomą dozę ouzo prie savo pietų, bet leiskit paaiškinti. Persiškas pasaulio matymas yra kažkur labai toli nuo lietuviško. Mes – šiaurietiško ar rytietiško egocentrizmo ir uždarumo šalininkai, linkę pasistatyti už kaimyno didesnę tvorą ir atsiriboti nuo to, kas vyksta už jos. Kaip ir nieko blogo, tiesiog laidai mūsų galvoje taip sujungti. Irane viskas kiek kitaip – čia susiduri su ypatingai šiltais žmonėmis, kurie parodo, kad su jų šalimi viskas iš esmės yra tvarkoje. To priežastis net patys vietiniai išskiria kelias – vieni sako, kad jie labai neblogai suprasdami savo įvaizdį pasaulyje stengiasi parodyti šalį kaip įmanoma geriau, o kiti tiesiog numoja ranka, tarsi “O tai kaip kitaip su tais žmonėmis elgtis?”. Keisčiausia mums tai, kad daugelyje gyvenimo situacijų iraniečiai nepastebimai jaučia vienas kitą ir ore tvyro bendrumo jausmas. Galima rasti ir praktišką paaiškinimą: Multimilijoniniame mieste iš metro neištrūksi, jei žvilgsnių kalba su aplinkiniais nesusitarsi, kad artėja tavo stotelė, o gatvėse vyrauja toks chaosas, kad esi tiesiog priverstas būti vieno organizmo dalimi, nes kitaip užstrigsi ir pats, ir sugadinsi dieną dar keliems tūkstančiams žmonių už nugaros. Toks požiūris ir jausena iš pagrindų skiriasi nuo to, kokį transliuoja šalies valdžia ir apie tai nekalba žiniasklaida, tad mūsų tokia informacija ir nepasiekia.
Iranas iš esmės gyvena betmenišką dvigubą gyvenimą. Oficiali šalies pozicija yra neįsivaizduojamai griežta: gatvėmis vaikšto dorovės policija, alkoholis neegzistuoja, tos pačios lyties asmens net kvapo įkvėpti negalima, visa kultūrinė produkcija – tik vietinė, o internetas praktiškai neišrastas, nes jame blokuojami beveik visi išoriniai puslapiai ir socialiniai tinklai, tai ką ten veikti. Vis tik, gatvėje randi kitokią realybę: kiekvienas vietinis yra matęs „Titaniką“ ir „Žiedų Valdovą“, o uždraustojo „Twitter“ paskyrą su milijonu uždraustųjų sekėjų turi ir pats šalies prezidentas. Paklausus apie tą tariamą neapykantą JAV, Isfahano hostelio savininkas tik patraukė pečiais ir pasakė, kad kas antras jaunas iranietis turėdamas progą išvažiuotų ten ir nežinia, ar grįžtu. Tiek, kad jie tokios progos neturi ir tikriausiai neturės, nes su Irano pasu galima aplankyti 44* ne pirmo patrauklumo šalis pasaulyje (palyginimui, su lietuvišku – 159).
*Yra papildomų sąlygų.
Šalies uždarumas ir kreiva reputacija lėmė, kad Irane turistų mažai. Ir tai yra geriausia, kas gali nutikti šaliai, kurios važiuojate aplankyti. Maži keliautojų srautai reiškia, kad vietiniai dar nesugalvojo, kaip savo šalį mums, žiopliems paklydėliams, adaptuoti. O tai reiškia, kad norėdamas surasti magnetuką mamos šaldytuvui turi porą valandą paklaidžioti po milijoninio miesto centrinį turgų, o nacionalinio maisto kavinėse pačiame miesto centre sėdi, nepatikėsit... vietiniai. Jokių matrioškų, jokių baltų marškinėlių “aš širdutė Teheranas”. Šalies autentika Irane yra kaip šviežias oras tiems, kurie nori pabėgti iš sparčiai vienodėjančios Europos ir jos sostinių, pasipuošusių pagrindines aikštes tais pačiais vakarietiškais prekių ženklais.
Kitas tokios situacijos privalumas – žvaigždės statusas. Aš nežinau, kaip jaučiasi Ryanas Goslingas eidamas Londono gatve, bet įsivaizduoju, kad panašiai kaip lietuvis Irane. 305 gyventojų talpinančiame Abyaneh kaime sutikus crocs’uotus vietinius brendančius laukais nusipirkti čipsų iš vienintelės parduotuvės, jie paprašo selfio, o Teherano metro dėdulis su 50% dantų likučio nepasiduodamas vardina visas jam žinomas Europos šalis, bandydamas priartėti prie mistinės Lithuanios.
Nors daug kas Irane vakarietiškai akiai stebėtinai normalu, yra vienas beprotiškas dalykas, tiesiog netelpantis į mūsų galvą – eismas. Panašu, kad eismo taisykles kažkas užrašė ant languotų sąsiuvinio lapų, bet pamiršo juos susegti, tai papūtus vėjui pusė jų iškrito. Taip liko tik pirmi du lapai apie pajudėjimą iš vietos ir kažkokios bendros rekomendacijos, ką būtų neblogai daryti kelyje. Keturių juostų gatvėje važiuoti septyniems automobiliams čia neatrodo nieko ypatingo, o naktiniame miesto centre kokį kilometrą galima prasukti ir atbulam ar nekaltai peršokti raudoną šviesoforo signalą. Piko metu (kuris Teherane trunka gerą pusę paros) lietuviški BMW kregždžių pilotai čia atrodytų romūs kaip Šveicarijos pensininkės.
Iranas be konkurencijos yra šalis, kur turėjau mažiausiai šansų susikalbėti su vietiniais – skaičiaus ar raidės nesupratau nė vieno, o anglų kalbą vietiniai moka gerokai prasčiau nei įsivaizduoja mokantys. Paradoksalu, bet Iranas tuo pačiu tapo ir šalimi, kurioje kilo mažiausiai problemų susiorientuojant ar randant bendrą kalbą. Na, gal išskyrus tą kartą, kai taksistas, paprašytas nuvežti į miesto centrą, pamėtėjo mus 20 kilometrų į laukuose esantį prekybos centrą pavadinimu „City Center“. Na, bet kam nepasitaiko – kas važiuodamas į „Akropolį“ nėra atsidūręs Graikijoje, tegu meta į mane akmenį. Pasiklydus Irane tiesiog galima nutaisyti labiausiai suglumusią veido išraišką ir didelėmis akimis demonstratyviai dairytis aplink. Iki pirmosios turisto pagalbos suteikimo užtruksite apie 15 sekundžių, o po pusvalandžio jau galite būti pakviesti į namus kebabų vakarienei.
Nėra jokios paslapties, kad mes, vakariečiai (pagaliau!) esame linkę demonizuoti Vidurio Rytus. Visgi, patraukus paikus stereotipus į šalį pamatai, kad Iranas yra normali šalis. Čia gali nueiti pas ūsuotą hipsterį su „Nike“ airmax’ais ir užsisakyti double shot gluten free sojų pieno frappe su veganišku morkų pyragu ir suvalgyti viską klausant rednekiškiausio įmanomo country iš Alabamos pakraščio. Vardo ant puodelio gal tik niekas neužrašys.
Iranas dažnai primena tą vaikystės pasitikėjimo žaidimą, kuriame reikia užsimerkti ir nuo pakylos kristi atbulam ant ištiestų žmonių rankų. Pirmus kartus siaubingai nedrąsu, bet po to įsitikini, kad kartais taip net saugiau nei stovėti ant savo kojų.
