Kaip Instagramas gadina jūsų atostogas

Paskutiniu metu manęs vis neapleidžia viena mintis apie tai, kaip vertiname keliones. Prieš keletą mėnesių visą dieną prasitrainiojęs Irano centriniame turguje, susipažinęs su keturiolika žmonių, išragavęs keisčiausią maistą, gestais užsisakęs visai neblogą kirpimą ir apskritai patyrinėjęs vieną beprotiškiausių matytų vietų, pagalvojau, kad pilnam potyrių varnelės užsidėjimui trūksta vieno dalyko, be kurio kelionės nebeįsivaizduojamos.


Supratau, kad nefotografavau. Ne, normaliuoju fotoaparatu prišaudžiau šimtus nuotraukų, kurias žinau, kad po poros savaičių sutvarkysiu, ir čia viskas tvarkoje. Bėda ta, kad nieko nenufotografavau telefonu, todėl ir neturėjau, ką įdėti į socialinį tinklą. Ne po pusės mėnesio. Šiandien. Dabar. Čia.

Y ar Z kartos žmogų šioje vietoje apima lengva panika ir susierzinimas. Panašiai tokio stiprumo, kaip važiuojant į darbą supratus, kad telefonas taip ir liko ant batų dėžės. Palaukit, tai kaip dabar visas pasaulis sužinos, kaip man čia gera, koks aš nutrūktgalvis keliautojas ir kad išvis šiaip tai aš keliauju daugiau negu vidutinis žmogus, JEIGU KĄ?

praha-8920_orig.jpg

Norisi sakyti, kad „nu, gal kažkas taip ir daro, bet aš tai tikrai ne“. Aha, jo, o tai kam tag‘inaisi, kad skrendi į tą Barseloną? Kelionės sėkmingumo vertinimas pagal nuotykingų nuotraukų Instagram’e ar kiekį nėra toks jau beprotiškas reikalas. Net apklausos rodo, kad Fear of Missing Out (FOMO arba tiesiog „praleidimo baimė“) yra rimtas fenomenas, neleidžiantis šiandienos žmogui ramiai miegoti naktį. Pavyzdžiui, šioje „My Life“ apklausoje pakankamai pagyvenusi statistika sako, kad daugiau nei pusė apklaustųjų atvirai pripažįsta, kad bijo kažką praleisti socialiniuose tinkluose. Jei tą statistiką atnaujintume keletu metų ir turėtume omenyje, kad apklausose ne visada sakome tiesą, tikėtina, gautume dar didesnius skaičius.

FOMO iš esmės reiškia, kad mes nuolat juntame vidinę baimę praleisti kažkokią informaciją, įvykius ar patirtis ir taip likti užribyje. Tie velnio feisbukai labiau negu bet kas kitas pastūmėjo mus galvoti, kad daugelis pasaulio žmonių gyvena gražiai, įdomiai ir aktyviai. Mes nenorime atsilikti ir tapti tuo liurbiu, kuris neišlenda iš ofiso dienos šviesoje, moka lizingus ir džiaugiasi prieš šventę iš darbo nusitrynęs valanda anksčiau, todėl dedame pastangas kurdami savo pačių svajonių įvaizdį. Taip dažnai užsisukame atostogų nuotraukų su termometro stulpeliu rinkime, aplankytų šalių žemėlapių pildyme ir Facebook’o pasižymėjimų kolekcionavime. Ne sau, o tam, kad parodytume kitiems.

Socialiniai tinklai diktuoja, kad bent porą kartų per metus egzotiškai nepaatostogauti prie palmės atrodo mažų mažiausiai nepadoru. Kartais net sunku pastebėti, kaip mūsų galvoje formuojasi didelis debesis, kuris verčia jausti nuotykių nepriteklių ir galvoti, kad mūsų gyvenimas yra nevykęs. Tiksliau, šiaip jis būtų visai nieko, bet bėda tame, kad nu kitų tai tikrai įdomesnis. Kiek matėte „Instagram live“ transliacijų, kur kažkas 9 valandas per dieną spaudo klaviatūrą, pildydamas „Excel“ ataskaitą, kurios paskutinę minutę paprašė durnas direktorius? Nė vienos. Net buvusi klasiokė, kurios nematei jau kelis tūkstančius dienų po šimtadienio, visus metus tylėjusi įlenda į tavo srautą pamakaluoti kojomis prie baseino kur nors pietuose. O jūs tai sėdit visą dieną ir prakaituojat, nes kondicionierių meistras jau antrą savaitę neatvažiuoja.

gruzija-7523_orig.jpg

Tokius mūsų pasąmonės išsidirbinėjimus jau tiria ir mokslas, pavyzdžiui, ši NAS studija neseniai patvirtino, kad socialiniuose tinkluose mes dalijamės visai ne tuo, ką norime parodyti žmonėms, o tuo, ką norime, kad žmonės apie mus galvotų. Kitais žodžiais tariant, labai tikėtina, kad kaimynė Jolanta vakar ta dieta pasidalino visai ne todėl, kad jūs numestumėte svorio ir būtumėte laimingi, o todėl, kad parodytų, kaip JI numetė svorio ir kokia džiugutė sveikuoliukė ji dabar yra. Lygiai taip pat su kelionėmis – visi nori transliuoti gerąją gyvenimo pusę, ignoruodami įprastąją buitį, kur karpo katei nagus, perka sviestą ir tris valandas žiūri nesąmones „Youtube“, kai jau tuoj reikės keltis į darbą.


Rašau šį tekstą visai ne dėl to, kad man nepatinka jūsų flipflopai prie baseino Antalijoje (nepatinka) ir nebenoriu jų matyti (nebenoriu), nes baisiai neįdomu (neįdomu). Bėda ta, kad toli gražu ne visada esame įgalųs atskirti realybę nuo pagražintos ir išdailintos fikcijos. Pametę kritinį mąstymą įtikime, kad tai ir yra realybė ir siektinas standartas, kurio aklai vaikomės. Su ta pačia poza, tuo pačiu fonu ir tais pačiais filtrais.

befunky-collage_orig.jpg

Atsisėdę ir sąmoningai dekonstravę faktus kaip ir suprastume, kad OK, kelionės kainuoja pinigus. Pinigus uždirba darbas. 8 iš 10 žmonių savo darbo nelaiko įdomiu. Taigi, dėl tos svajonių savaitės Pukete kažkam tikriausiai reikėjo dirbti 200 neįdomių darbo valandų. Vis tik, esame taip intensyviai bombarduojami idealaus gyvenimo paveikslų iš savo aplinkos ir bukų gyvenimo būdo influencer’ių, kad darosi sunku patikėti, kad nuobodžioji mėnulio pusė iš tikrųjų egzistuoja.

Ir čia kyla baisusis klausimas: kiek dalykų mes padarome tik tam, kad galėtume apie tai parašyti ar nufotografuoti tik tam, kad kilstelėtume savo įsivaizduojamą statusą socialiniame rate? Iš to kyla dar šiurpesnis klausimas: ar tikrai skristume į tą Tailandą, jei apie tai niekam niekada negalėtume papasakoti? O gal tada ir Šventosios pakaktų, nes viskas, ko iš tikrųjų nori, tai pagulėti ant šilto smėlio ir tau visiškai nusispjaut, ties kuriuo dienovidiniu jis yra?

Siūlau paeksperimentuoti – priėjus kažkokį kelionės tikslą sustoti, penkias minutes keistuoliškai į jį pažiūrėti ir nieko daugiau nedaryti. Pagalvoti, kaip šita piramidė galėjo būti pastatyta, kodėl ji čia atsirado, kaip, bliamba, jie užkėlė tą akmenį į viršų, pakalbinti vietinį kupranugarių nuomotoją ir apkabinti kelionės draugą, jei norisi. Pažadu, kelios minutės praleistos toje akimirkoje gali būti gerokai vertingesnės nei 7 laikai, gauti iš antros kartos pusseserės. Na, o jei jau beviltiškai norisi kažką fotografuoti, būkit faini ir nenueikit lengviausiu keliu, kuriuo jau ėjo šešios jūsų draugės ir meskite sau iššūkį surasti naują kampą.

Iran-1412.jpg

Linkiu keliauti sau, dėl savęs ir priežasčių kiek kilnesnių nei noras kažkam parodyti, kaip gerai gyvenate. Jei nenufotografuosit tos mimozos savo rankoje, žinokit, viskas gerai, nelaikysiu jūsų blogesniu žmogumi. O jei jau taip atvirai, tai nelabai kam ir įdomu, kad jūs ją geriat.

Aš, aišku, esu hipokritas, iš paskutinės kelionės parsivežęs kelis tūkstančius nuotraukų ir kelias jų pakankamai intensyviai apspaminęs per socialinius tinklus. Bet aš po truputį mokausi ir stengiuosi į dalykus pirmiausia žiūrėti ne per ekraną, o akimis. Pabandom kartu?