Kai pasakai žmonėms, kad važiuoji atostogauti į Makedoniją, jų akys kiek prisimerkia. Kadangi prieš dvi savaites pats tai sužinojai, užtikrintai atsakai: „čia prie Graikijos“. Kai tie žmonės paklausia, kodėl būtent Makedonija, nerišliai murmi kažką apie neįprastų kelionių krypčių žavesį ir Balkanų egzotiką (kad ir kas tai būtų). Grįžęs apsižiūri, kad ne tiek daug ir apsimelavai.
Išlipus iš lėktuvo Skopje verčia abejoti pasirinkimo teisingumu, nes Makedonijos sostinėje viskas normalu: gatvėmis niekas nejodinėja asilais, prekybos centre gali pasiklysti, automobiliai pagaminti jau šiapus karo, o vietiniams ne tik kad tavo egzistencija nekelia jokio įspūdžio, bet dar jie ir angliškai su tavim kalba kažkur ant B1 lygio.
Panašu, kad makedonai neseniai susizgribo ir pradėjo intensyviai špakliuoti savo sostinę – jau dabar centrinėje dalyje galima rasti ganėtinai prabangų miestą su 5* viešbučiais, gigantiškais fontanais ir nemažais aleksandrais didžiaisiais. Gatvėse vis dar pilna statybinių kranų ir neužbaigtų projektų – miestas pilnu tempu juda į ateitį.
Lauktoji egzotika prasideda įsilaipinus į garuojantį technologinį stebuklą, vežantį į kitą šalies galą (kas šiaip nėra toli, vargiai 4 valandos kelio). Jei manote, kad tas pigesnis traukinys tarp Vilniaus ir Kauno yra senas, you know nothing, Jon Snow. Pravažiuodamas nedidelius miestelius ir kaimus visgi supranti, kad tavo transporto priemonė yra stebėtinai adekvati vietiniam gyvenimui už sostinės ribų. Galiausiai, po kelių valandų nuotykių ekspresu su vietinėmis babytėmis, užstringi tarpinio miestelio autobusų stotyje. Artėjant vidurnakčiui, po 3 val. laukimo langelio teta apie paskutinį tos dienos autobusą tik skėsčiodama rankomis ir sako „nau bas!“. Pagalvoji, kad neabejotinai naudinga obzervacija. Autobusui iš kažkur galiausiai išlindus, sukryžiuoji pirštus, kad tave dar kas nors priimtų nakvynei ir damuši paskutinius kilometrus.
Atsibudęs pamatai vyšnią ant kelionės torto – Ohrid, tūkstančius metų skaičiuojantį miestelį ant distiliuoto vandens skaidrumo ežero kranto. Promenadoje pristojęs vietinis kapitonas įsitempęs mus į laivą paskaitė paskaitą apie tai, kad Ohridas šiaip jau pirmasis pasaulyje įkūrė universitetą, šiaip jau pirmasis pasistatė pilį ir šiaip jau turi skaidriausią ežerą pasaulyje, ir šiaip jam labai gaila, kad niekas to nežino. Vėliau sekė tradicinės kalbos apie Sabonį, smūgis į veidą dėl 2011 m. pralaimėjimo makedonams Eurobasket'e, ir noras sužinoti, kaip lietuviškai tariasi „ungurys“. Labai juokingai, pasirodo.
Nors iš oro uosto vežęs taksistas teigė, kad Makedonija yra labai „west oriented country“, su vakarietišku sąmoningumu ji kartais kiek sušlubuoja ir net Lietuvą užleidžia keliais metais į priekį. Vairuotojai čia susijuokia kai bandai užsisegti saugos diržą, numodami ranka „no need“, posūkius rodo tik visiški bepročiai, kavinėse kybantys tabako debesys kaltais verčia jaustis nerūkančiuosius, o didžioji dalis šiukšlių taip ir nesuranda to dedikuoto metalinio kibiro. Kaip standartinė kita monetos pusės lieka žmonių šiltumas ir vietinių noras pasiaiškinti, kur ta Lietuva ar šiaip stumtelėti žioplą turistą į reikiamą pusę.
Makedonija gali tapti įdomia alternatyva, jei dažnai piktinatės, kad globalizacija suvienodino Europą ir jus pykina nuo Starbucks'ų, bet labai toli skristi nenorite. Arba jei vakarais žiūrite Kusturicos filmus ir grojate akordeonu. Turbūt didžiausia kliūtis lietuviams lankyti ją yra nepatogūs skrydžiai ir neišvengiami persėdimai. Visais kitais atvejais Makedonija gali tapti nestandartiniu būdu po saule praleisti bjaurųjį lietuvišką rudenį ar ankstyvą pavasarį. Tokia mažaplotė šalis su kukliu BVP ir nuostabia gamta. O jei kartais nuvažiuotumėt, būkit geri, atsargiai eikit per perėjas. Arba labai greitai bėkit.
Ai, o makdonaldo Makedonijoje nėra nė vieno.
