Nors kartais to priežastis paaiškinti ir sunkoka, tačiau man iš kiekvienos kelionės visada norisi parsivežti netradicinį įspūdį. Su pilimis ir bažnyčiomis kaip ir viskas būtų gerai, tačiau yra riba, kiek smailų pastatų gali pamatyti, kol jie ims atrodyti vienas už kitą nuobodesni. Kai informacijos apie vietoves pradedi ieškoti už „Tripadvisor“ ir pirmojo „Google“ puslapio ribų, gali rasti tokių nuostabių keistenybių kaip šios traukinių kapinės vos už kelių kilometrų nuo Salonikų.
Balkanų tripas kaip ir į pabaigą, liko paskutinis neapibrėžtas gabalas Serbijos. Vairuoti paskutinėmis dienomis baisiai daug nesinori, todėl galvojam, kur daryti stoteles. Belgradas – kaip ir sostinė, bet tolokai, Novi Sad – internetai sako, kad gražu, bet irgi 400 km iš preliminaraus maršruto. Niš atrodo kaip nemažas kleckas žemėlapyje, trečias pagal dydį šalies miestas, ir visai pakeliui. Neblogai.
Šiek tiek besidomintiems, kur bastausi, mano prielankumas pietrytiniam Europos kampui nėra didelė naujiena: anksčiau jau pasakojau, kaip per Makedoniją riedėjau šimtamečiu traukiniu, o Bosnijoje ir Hercegovinoje laipiojau kulkų suvarpytais bokštais. Naujausios kelionės planas buvo kiek ambicingesnis – nuvažiuoti kelis tūkstančius kilometrų, aplankant didžiąją dalį Balkanų pusiasalio ir bent truputį suprasti, iš ko susideda ta laukinis šio regiono žavesys. Tuo pačiu bandau ir sau atsakyti, kodėl mintyse jau braižau dar vieną kelionę ten.
Vakare atvažiuoji į kažkokią keistą sostinę iš 100 tūkstančių žmonių. Eini nusipirkti jogurto pusryčiams, galvodamas, kad rytoj reikia atsikelti anksčiau ir bėgti kur nors į kalnus, nes nieko gero čia nebus. Gatvėje per kelis šimtus metrų išgirsti skanduojančia minią. Geriau apsidairęs supranti, kad visos kavinės ir parduotuvės miesto centre uždarytos, vietiniai vaikšto palei laikinas užkardas ir zombiškai juda viena kryptimi.
Vienas populiariausių klausimų kalbant niekus su žmonėmis, su kuriais iš tikrųjų nelabai yra apie ką kalbėti – „O kokia gražiausia vieta, kur esi buvęs?“. Lyg ir svaičioji kažką apie Norvegijos fjordus ar Islandijos geizerius, bet gerai supranti, kad tas grožis yra labai subjektyvus reikalas ir į šį klausimą taip paprastai atsakyti nepavyks. Pastaroji kelionė į Gruziją tos grožio sąvokos paieškų nepalengvino, tačiau leido atrasti vietą, kurią drąsiai galiu statyti į priešingą pusę – baisiausiųjų topo viršūnę.
Jeigu atvirai, ar galėtum žemėlapyje parodyti Iraną? Aš negalėjau. Tai skamba kaip viena iš tų keistų šalių Vidurio Rytuose, apsuptų daugybės mitų, legendų ir piktų kaimynų. Kai aplinkiniams nedrąsiai prasitari, kad nusipirkai bilietus ten, dažniau sulauki skeptiškų klausimų „kokį velnią tu ten veiksi?“ ir kelių dešimčių pokštų apie terorizmą, sprogimus, pagrobimus ir kitus malonius reikalus. Negana to, Irano viza pase gali sukelti problemų ateities kelionėse, tad grūdant į kuprinę daiktus, lygiai taip pat į galvą lenda ir keistos mintys. Bet gal negali būti taip blogai? Ar gali?
Prieš kelionę į Bosniją ir Hercegoviną apie šalį nežinojau praktiškai nieko. Ir tai nėra pasigyrimas savo beprotišku laukiniu spontaniškumu, tiesiog bandydamas ieškoti informacijos apie šią šalį lietuviškai, atsitrenki į sieną jau trečiajame Gūglo puslapyje, Lietuvos ambasados ji neturi ir šiaip ten niekas nėra buvęs, tai nepadeda net supermama.lt. Ir boy oh boy, neegzistuojantys lūkesčiai buvo viršyti.
Kaunas Jazz labiausiai yra šventė. Kartais gal nepakankamai įvertinama ir priimama kaip natūrali kasmetinė duotybė, sutampanti su išsigelbėjimu iš žiemos. Kartais gal pamirštant, kad tokie svečiai kaip Dianne Reeves yra apskritai vienintelė galimybė Lietuvoje pamatyti žmogų, ant lentynos turintį 5 Grammy apdovanojimus. Kartais gal nepakankamai plojant žiūrint į atlikėją, kurio albumas pasiekia civilizuotų šalių chartų viršūnes (Gregory Porter). Bet Kaunas Jazz yra šventė, kurioje reikia apsilankyti. Gal net su kaklaraiščiu.
Islandija dažnai patenka į svajonių šalių sąrašus – didžiąja dalimi turbūt dėl savo nepasiekiamumo ir egzotiško atšiaurumo mitų. Juk kas iš tų svajonių, kurios išsipildo? Bėda tik ta, kad dabar ten nuvykti ypatingai lengva – vos 4 valandos skrydžio iš VNO, o nuo rudens šią kryptį atidaro ir pigusis Wizzair. Visgi patogumas jokiu būdu nemažina magijos, kurią galima ten pajusti.
