Balkanų tripas kaip ir į pabaigą, liko paskutinis neapibrėžtas gabalas Serbijos. Vairuoti paskutinėmis dienomis baisiai daug nesinori, todėl galvojam, kur daryti stoteles. Belgradas – kaip ir sostinė, bet tolokai, Novi Sad – internetai sako, kad gražu, bet irgi 400 km iš preliminaraus maršruto. Niš atrodo kaip nemažas kleckas žemėlapyje, trečias pagal dydį šalies miestas, ir visai pakeliui. Neblogai.

Atvažiuoji, dairaisi kaip Džonas Travolta ir supranti, kad įdomybių čia panašiai tiek, kiek sekmadienio vakarais Kupiškyje. Standartinis pagūglinimas parodo, kad šiandien dar dirba (!) kažkokia koncentracijos stovykla. Nesu didžiausias muziejinių reikalų fanas, bet alternatyvų nedaug – važiuojam.

Pažaliavusių atvirukų pilnoje būdelėje savo paties išduotą bilietą abejingai nuplėšia vienintelis stovykloje esantis žmogus. Jokių ekskursijų, jokių gidu, jokių žemėlapių – duok 200 dinarų, ir eik, daryk, ką nori.

Pagrindiniame pastate seni rūbai, neįskaitomi dokumentai ir kiti muziejiniai atributai. Miegojimo patalpoje vardan autentikos pabarstyta trys saujos šieno. Toks prastai finansuotas standartas, nieko daugiau. Bet kuo toliau skaitai kiekvieną užrašytą istoriją, kuo aukščiau kyli laiptais, kol galiausiai pasieki vienutes, tuo pradinis cinizmas mažėja ir ryti seiles darosi sunkiau. Pakilęs vėjas taršo atšokusią stogo skardą, įkišus galvą už grotų, kažkur praeina sunkūs žingsniai, nors buvai įsitikinęs, kad pastate nieko daugiau nėra.

Nišo Raudonojo Kryžiaus stovykla tame absurdo laikmetyje nebuvo niekuo ypatinga, išskyrus tai, kad vieną naktį iš jos pabėgo 105 kaliniai. Už tai kitą naktį gretimoje stovykloje buvo nužudyti 1100 žmonių.

Iš viso ant šalia esančio Bubani kalno buvo atimta daugiau nei 10 000 stovyklos kalinių gyvybių. Po 74 metų ant to paties kalno žmonės nerūpestingai darosi selfius, vedžioja šunis ir geria alų.

Skamba kažkaip ne taip, bet koncentracijos stovykla yra vienas iš dalykų, kuriuos siūlyčiau aplankyti kiekvienam. Supratimui, kaip buvo ir kaip būti gali.