Nors kartais to priežastis paaiškinti ir sunkoka, tačiau man iš kiekvienos kelionės visada norisi parsivežti netradicinį įspūdį. Su pilimis ir bažnyčiomis kaip ir viskas būtų gerai, tačiau yra riba, kiek smailų pastatų gali pamatyti, kol jie ims atrodyti vienas už kitą nuobodesni. Kai informacijos apie vietoves pradedi ieškoti už „Tripadvisor“ ir pirmojo „Google“ puslapio ribų, gali rasti tokių nuostabių keistenybių kaip šios traukinių kapinės vos už kelių kilometrų nuo Salonikų.

Remiantis skirtingais neoficialiais šaltiniais, traukinių vagonų čia – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių. Niekas negali dorai paaiškinti, kodėl tie vagonai nebuvo paversti metalo laužu ir perdirbti. Aišku tik viena – ši amžinojo poilsio stotis tęsiasi gerokai toliau nei mato akys ar nori nueiti mano šortuotos kojos. Nors pirmieji traukiniai čia palikti vos prieš 30 metų, gamta yra rimtai nusiteikusi susigrąžinti šią teritoriją.

Aštrūs vijokliai drasko rankas, iš palubės prieš akis nusileidžia didžiausias gyvenime matytas voras ir iš niekur tavęs visiškai negraikiškai aploti atbėga laukinis šuo. Vieną minutę pasijauti šiokiu tokiu Indiana Džounsu, o su po pusvalandžio jau geri apelsinų sultis ant netoliese esančio Lidl’o laiptų. Tikriausiai tokie kontrastai ir yra tai, kas mane traukia į tokias vietas.