​Vienas populiariausių klausimų kalbant niekus su žmonėmis, su kuriais iš tikrųjų nelabai yra apie ką kalbėti – „O kokia gražiausia vieta, kur esi buvęs?“. Lyg ir svaičioji kažką apie Norvegijos fjordus ar Islandijos geizerius, bet gerai supranti, kad tas grožis yra labai subjektyvus reikalas ir į šį klausimą taip paprastai atsakyti nepavyks. Pastaroji kelionė į Gruziją tos grožio sąvokos paieškų nepalengvino, tačiau leido atrasti vietą, kurią drąsiai galiu statyti į priešingą pusę – baisiausiųjų topo viršūnę.

​Apie pačią šalį išsiplėsti tikriausiai nėra verta, užteks tik užsiminti, kad gruzinų draugiškumas pažįstamų pasakojimuose atrodo gerokai pervertintas, apdainuota meilė Lietuvai tokia jau labai sąlyginė, o tešla su riebalingu sūriu tikrai nėra tai, kuo reikėtų didžiuotis. Žodžiu, kiek aptręšusi ir tingi Gruzija yra neblogas pavyzdys visiems sovietiniams apologetams, kas būtų Lietuvai, jei nebūtume pasiraitoję rankovių ir prisijungę prie visokių ten vakarietiškų sąjungų. Visgi, Gruzija vienu aspektu pralenkia daugelį šalių – brutalistinio sovietinio paveldo kiekiu, kurio karalienė yra Čiatura. Ši tamsiojo turizmo mylėtojų Meka – apleistas šachtininkų miestas, įsitaisęs tarp dviejų kalnų kažkur viduryje nieko.

​Miestas pradėjo kurtis tada, kai kažkam jojant pro šalį pasidarė įdomu, kas tų kalnų viduje. Paaiškėjus, kad Čiaturoje yra daug naudingųjų metalų, čia užsikūrė tikra industrija ir vienu metu buvo išgaunama daugiau nei pusė visos planetos mangano. Ši wikipedinė Istorija pasidaro gerokai įdomesnė 1954 m., kai šachtininkams galiausiai atsibodo kaskart kopti į kalną, o jų viršininkai nusprendė, kad tų trumpų 18 darbo dienos valandėlių nereikėtų švaistyti veltui. Tais metais Čiaturoje ant lynų buvo pakabinti plieniniai keltuvai, dabar užsieniečių meiliai pravardžiuojami Stalino metaliniais karstais.

​Nemaža dalis miestą supančiojusių lynų jau nukirpti, tačiau keli keltuvai Čiaturoje veikia dar ir šiandien. Kadangi įsivaizduoju neturįs aukščio baimės – neturiu ir priežasčių neišbandyti jų. Suradę iš pažiūros prieš dvidešimtmetį apleistą „stotelę“, viduje sutinkame kaboklio operatorę, tingiai stumdančią svirtis. Paklausus apie visą procedūrą ir kainą, mūsiškė Tamara tik numoja ranka ir liepia eit laukti savo transporto, taip ir nepaaiškinusi, paslauga nemokama ar niekam tiesiog neberūpi surinkti tuos kelis centus.

​Kol apžiūrinėjame stoties voratinklius, nusileidžia ir mūsų keltuvas. Iš nenusakomos spalvos rūdžių rinkinio išlipęs čiaturiškis tvirčiau apsivynioja aplink ranką supermarketo maišą, gruziniškai atsikrenkštęs nusispjauna ir nueina. Neatrodo, kad patyrė labai daug streso. Keltuvo operatorė kartu su mumis kažkodėl nevažiuoja, tik rikteli, kad prieš kylant būtų neblogai užsidaryti duris. Keltuvas ankštas ir tamsus, bet situacija dėkinga – viduje tėra vienas mažas langelis, reiškia, intensyviai bijoti vienu metu gali tik vienas žmogus, žiūrintis pro jį. Stalinistinės inžinerijos ir tyros magijos dėka, mūsų kibirėlis kalno viršūnę pasiekia sėkmingai, net per daug ir negirgždėdamas. Viršuje mus pasitinka pora svetingų operatorių, bėda tik ta, kad jų kraujyje promilių likę gerokai daugiau nei kalne mangano, o ir kalba jie griežtai tik gruziniškai. Apsidairius ir supratus, kad nusileisti žemyn galima arba ridenantis stačiai šlaitu, arba susiorganizavus kelionę tuo pačiu keltuvu, tenka gerokai padirbėti juokiantis iš gruziniškų pokštų ir susirūpinusiais veidais rodyti pirštais žemyn. Antra kelionė Čiaturos liftu jau gerokai laisvesnė, o miesto-vaiduoklio panorama, atsiverianti lietingą dieną, primena geriausius postapokaliptinius romanus.

​Kalno papėdėje holivudiškai stovintis Čiaturos laikrodis rodo nulius ir jie geriausiai atspindi šio miesto gyvenimo tempą. Pavaikščiojus vos porą valandų batų padai pasidaro juodi nuo visur esančios anglies, kuri, atrodo, kybo ir ore. Miestas vaiduokliškai ištuštėjęs – iš kadaise čia gyvenusių 70 tūkstančių žmonių paskutiniais (manau, optimistiniais) skaičiavimais yra likę vos 20 tūkst., o beveik trečdalis jų gyvena žemiau skurdo ribos. Gruziniško skurdo. Sovietiniuose daugiaaukščiuose gigantuose kas trečias langas neturi stiklo, o balkonuose padžiautų rūbų, panašu, pasiimti taip niekas ir nesugrįš.

​Nepaisant estetinio atgrasumo ir sovietinio brutalumo, Čiatura turi ir savo patraukliąją pusę, kuriai retas miestas prilygsta. Atvažiavęs čia, jautiesi kaip prašalietis, atradęs savo mažąjį Eldoradą (na, tik negražų ir su anglimi vietoje aukso), apie kurį niekas daugiau nežino. ​Kai kasdien žemėlapyje užsidega po kelis šimtus naujų „Tripadvisor“ taškų, į kuriuos pasileidžia turistai, tokios vietos tampa unikaliais atradimais. Čiaturos lankytojų srautus geriausiai iliustruoja visur sekantys įtarūs vietinių žvilgsniai ir tas gatve ėjęs bamblys, kuris pamatęs mus tiesiog dūrė pirštu ir didelėmis akimis seneliui šūktelėjo „Turist!“. Jei turite klaustrofobiją, akrofobiją ar sovietofobiją, Čiaturoje lankytis neverta, bet jei jus nors kiek domina apleistos vietos, ir negražusis turizmas, tai yra lobis. Galiausiai, kelionės juk nėra apie estetinį grožį, o pažinimo tokiose vietose kaip šį kartais gali rasti gerokai daugiau nei Rodo paplūdimyje.

​Minčių žemėlapyje Čiaturą apsibraukiau raudonai, nes čia sugrįžti būtina. Tas trumpas pusdienis tikrai neatskleidžia tikrojo miesto gyvenimo, o ir neaplankytų keltuvų dar liko nemažai. Gal tada, kai rusiškai mokėsiu daugiau nei keiktis, pavyks iškvosti tą keltuvo operatorę. O galbūt tada jau bus baigta naujutėlaitė keltuvų stotis, Tamara turės blizgančią uniformą su antpečiais, viskas kvepės dažais ir vaikai į turistus net nebepakels akių. Aš renkuosi tikėti šia versija, nes ta kita skamba labai nekaip.